Plynosios pažintinis takas beveik prieš 15 metų įrengtas Pagramančio regioninio parko teritorijoje, Plynosios aukštapelkėje ir yra skirtas su ja susipažinti. Kai keliaujame į per pelkes vedančius takus, visada žinau, kad specifinės, tik pelkėms būdingos ir labai gražios gamtos vaizdų dozę tikrai gausime. Neapsirikau ir šį kartą.
Pagrindinė informacija apie taką:
Kaip rasti: takas įrengtas Pagramančio regioniniame parke. Vietos koordinatės N 55°19′28″ E 22°09′58″.
Tako ilgis: apie 1,5 km į vieną pusę.
Sudėtingumas: nesudėtingas. Vienos krypties, atgal grįžti reikia tuo pačiu keliu.
Papildoma informacija: nemaža dalis kelio iki tako – žvyrkelis. Automobiliui pastatyti specalios aikštelės nėra, tad transporto priemonę teks priglausti šalikelėje.
Plynios taką rasti nebuvo sudėtinga. Važiavome navigacijos sudėliotu maršrutu, o pakeliui sustatytos rodyklės, nukreipiančios link tako, rodė, kad keliaujame teisinga kryptimi.
Tako pradžios nuoroda pasitiko mus su ant jos užkabintu informaciniu lapu, skelbiančiu, jog takas yra senas ir jam reikalingas remontas, ir prašančiu keliautojus būti atsargiems. Nors nebuvo aišku, kiek takas yra netvarkingas ir lengvai ar nelabai praeinamas, surizikavome ir patraukėme juo tolyn link pelkės. Bekeliaudami pamatėme, kad tikrai taip, medines tako lentas labai daug kur reikia keisti, nes jos sutrešusios, apipuvusios, sulūžusios, tačau bent kol kas taku dar galima saugai eiti, tik reikia būti dėmesingesniems ir atidžiau žiūrėti, kur dėti kojas.
Pasibaigus priešpelkyje augančiam gražiam miškui, atsidūrėme didžulėje pelkės erdvėje.
Takas vedė į jos vidurį, kur pastatytas nedidukas apžvalgos bokštelis. Nuo jo galėjome apsižvalgyti po visą Plynosios erdvę. Stovėdama bokštelyje pagalvojau, kad juk prieš daugybę metų šioje vietoje tyvuliavo didžiulis ežeras ir jeigu dabar staiga laiko mašina mus perkeltų į tuos laikus, sėkmingai pliūkšteltume į jo vandenis.
Anot interneto šaltinių, šioje aukštapelkėje gausu retų augalų ir gyvūnų. Kadangi keliavimo po pelkes patirties jau turime, žinojome, kad čia rasime gražuolių saulašarių. Radome. Taip pat eidami matėme rausvėjančias spanguoles, kur drėgniau, minkštu kilimu driekėsi kiminai ir kiti pelkėms būdingi augalai.
O kalbat apie gyvūnus – kaip visada, draugavome tik su po kojomis šmirinėjančiais smagiai nusiteikusiais driežiukais. Kiti gyvūnai, matyt, spėjo pasislėpti, nes visiškai tyliai, taip, kad nieko neišbaidytume, keliauti mūsų kompanijai dar neišeina. 🙂
