Žemaitijoje, Šiaulių pašonėje, yra miestas vadinamas Kuršėnais. Miesto vardą daugelį metų garsina lietuvių mėgstamas skanėstas – Kuršėnų vyniotinis. Tačiau vieną vasaros savaitgalį klajodama po Žemaitiją į Kuršėnus užsukau ne deserto pavalgyti, o aplankyti ten esančio medinio dvaro bei vos prieš keletą metų pastatyto modernaus pėsčiųjų tilto.
Nesiplėsiu pasakodama miestelio istoriją. Pasidalinsiu tik smagiu liaudiens pasakojimu apia tai, kaip Kuršėnų pavadinimas atsirado. Sakoma, kad senais laikais apylinkių pievas užpylė lietus ir sugadino šieną (o gal upė Venta tą šieną nuplovė), o atlėkę žmonės šaukė „Kur šienas?! Kur šienas?!“. Vat jums ir Kuršėnai.
O dabar papasakosiu apie dvi mano minėtas Kuršėnų lankytinas vietas.
Kuršėnų dvaro sodyba
Išskirtinai puošnus, daugiau nei dviejų šitų metų senumo medinis dvaras prieš keletą metų buvo pilnai restauruotas, tad atvykę į vietą rasite naujumu tviskantį pastatą. Rūmus pavyko rekonstruoti išlaikant beveik šimtąprocentinį jų autentiškumą. Tad pastatą matysite beveik tokį, kokį jį matė jų šeimininkai.
Tyrinėdami rūmus atkreipkite dėmesį į jų duris, langų rėmus, laiptus viduje – jie išlikę originalūs. Atidesnio žvilgsnio verti ir langų, vidinių patalpų puošyba – viskas ten – gryno medžio raižiniai.
Kuršėnų dvaras tris šimtus paskutinių metų iki nacionalizvimo priklausė vienai – Gruževskių – giminei, kurių net kelios kartos čia užaugo ir šeimininkavo. Dabartinį dvaro pastatą Gruževskiams 1811-1812 m. pastatė Prūsijos meistrai. Šis laikotarpis dvarui buvo aukso amžius, jis klestėjo – sodybai priklausė net 24 pastatai. Buvo čia netgi sava pramonė – plytinė, lentpjūvė, sūrinė, buvo auginami gyvuliai. Rašoma, kad per metus dvaras uždirbdavo apie 50 tūkst. auksinių.
Kuršėnų dvarą supa parkas, tolėliau tyliai ramiai savo vandenis neša Ventos upelė. Būtinai pasivaikščiokite parko takais, nes jie, kad ir šviežiai nutiesti, liko tose pačiose vietose, kur buvo ir senaisiais laikais. Vykdant archeologinius kasinėjimus, giliai po žeme buvo rasti akmenimis grįstų takų likučiai ir taip tapo žinoma originalioji jų vieta. Parke ošia ne vienas šimtametis medis, tyliai menantis buvusiųjų dvaro šeimininkų gyvenimo istorijas.
Šiuo metu dvare veikia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centras. Už simbolinį mokestį galima apžiūrėti dvaro vidų, ką ir rekomenduojame padaryti. Bent jau vien tam, kad pamatytumėte didžiausią išlikusią dvaro vertybę – autentiškas salės lubas. Sakoma, kad nieko panašaus daugiau nėra nei viename Lietuvos dvare.
Keliaudami parku tolyn nuo dvaro pastato, prieisite Kuršėnus kertančią Ventos upelę ir per ją nutiestą pėsčiųjų tiltą.
Pėsčiųjų tiltas per Ventos upę
Šiuo metu Kuršėnų pėsčiųjų tiltas yra vienas ilgiausių ir moderniausių Lietuvoje. Dviejų šimtų šešiasdešimt dviejų metrų ilgio tilto nestandartinė konstrukcija, panaudotos šiuolaikinės medžiagos suteikia statiniui unikalumo. Tiltas sujungia Kuršėnų dvaro parką su kitoje upės pusėje esančia Lauryno Ivinskio aikšte. Dešiniame Ventos krante, abipus tilto aplinka pritaikyta maloniam pasivaikščiojimui – nutiesti pėsčiųjų takai, yra vaikų žaidimo aikštelė, maudykla. Jauki vieta pabūti.
Kelionės dieną Kuršėnų vyniotinio negavau. Tad lieka proga dar kartą užsukti į Kuršėnus.
