Apie devynių kilometrų ilgio ypatingas pasivaikščiojimas po mišką, buvusį didelės sengirės dalimi. Tako įkūrėjai leidžia keliautojams pajusti gryną mišką – jokių specialių dangų jame nerasite, tik kur ne kur įrengti laiptai ir palengvintas upelių šaltinėlių perėjimas. Tyrinėjau taką ankstyvą pasavasarį – kol medžiai be lapų ir žolė dar neužaugusi, girioje daug erdvės, puikiai mačiau kalvų keteras ir skardžių gylį. Pro medžių šakas vis šmėžavo Nemuno vandenų spindesys, akyse mėlynavo žibučių kilimai, o ausyse skambėjo pavasarinis paukščių koncertas.
Punios šilo didžiąją dalį sudaro rezervatas, kur lankytis draudžiama, tačiau pietinėje dalyje yra siauras Punios šilo kraštovaizdžio draustinio ruožas. Būtent juo takas ir vingiuoja.
Keliaudama taku ne tik grožėjausi rėvomis, laukine, neliečiama gamta, stodavau ramiam žvilgsniui į sraunius Nemuno vandenis, tačiau apžiūrėjau ir pakeliui buvusius lankytinus objektus.
Tolimiausias šio tako taškas – poilsio vieta Nemuno pakrantėje iš kurios atsiveria kitoje upės pusėje stūksantis gražusis Punios piliakalnis. Jį pamačiusi supratau, kaip seniai paskutinį kartą prie jo buvau – tad po žygio nulėkiau ten.
Take dar aptikau Panemuninkų piliakalnį, senų plačiakamienių ąžuolų alėją, stilizuotus metalinius stulpelius žyminčius kunigaikščiams skirtus ąžuolus, partizanų žeminę, Panemuninkų skardį, kurio šešiasdešimt dviejų metrų aukštis geriausiai pajaučiamas kol medžiai yra be lapų.
Tako pradžia – Punios girininkijos automobilių stovėjimo aikštelė, Nemuno g. 82, Panemuninkų k., Alytaus r. sav. (54.507141, 24.038340).
Mano lankymosi metu nuo pradžios takas buvo sužymėtas raudonomis dažų rodyklėmis nupieštomis ant medžių kamienų. Žymėjimas puikiai atliktas – rodykles buvo lengva akimis sugaudyti ir grėsmės pasiklysti nebuvo nepaisant to, kad takelį vietomis vos mačiau – panašu, kad nedaug žmonių, kol kas, juo buvo žygiavę. Visgi aiškusis žymėjimas baigėsi laiptais nusileidus prie Nemuno. Tuomet teko kliautis savo orientaciniais gebėjimais bei Google žemėlapiu ir jame stebint pakeliui esančius lankytinus objektus susivokti, jog teisingai keliauju.
Punios šilas – jaukus ir net šiek tiek paslaptingas miškas, kuriame buvo gera būti. Devyni tako kilometrai ištirpo nepastebimai, pakeliui nesutikau nei vieno žmogaus. Tad jei norisi pailsinti galvą, akis ir širdį kviečiu į pėsčiųjų taką Punios šile.
