Jonava – abipus Neries upės plytintis vidurio Lietuvos miestas, nuo kurio iki Kauno – vos už trisdešimt kilometrų. Šiais metais Jonava laimėjo „Pokyčių miesto“ konkurse. Jo metu Lietuvos gyventojai rinko miestą ar miestelį, kuris Europos Sąjungos investicijų dėka labiausiai pasikeitė per paskutiniuosius dešimt metų. Būtent šis laimėjimas mane paskatino aplankyti Jonavą. Smalsu buvo pamatyti, kaip gi šis mietas atsinaujino.
Per kelias pasivaikščiojimo po miestą valandas spėjau apžiūrėti Jonavos senamiestį ir dalelę centro. Tikrai daug naujų ar naujai sutvarkytų vietų miestas dabar turi. Malonu buvo vaikščioti, drauge stebino miesto centre vyraujantis senų gyvenvietėms būdingų medinių namų, renovuotų ir ne sovietinių daugiabučių bei modernių pastatų mišinys. Viskas koncentruota ir glaudžiai vienas šalia kito.
Domėdamasi Jonava, radau smagią legendą. Ji byloja, kad senais laikais kairiajame Neries krante stovėjo smuklė, kurioje gyveno Jonas ir Jonienė. Smuklė viliodavo pirklius, amatininkus, kurie sakydavo „Užsukime pas Jonus“. Pasak legendos, taip ir kilo Jonavos pavadinimas.
Iš tiesų , miesto atsiradimas siejamas su Skarulių dvaru (jo jau nebėra, net griuvėsių beveik nelikę). 18 a. jis atiteko Dominykui Kosakovskiui, kuris 1740 m. pasistatė rūmus. 1750 m. vasarą tuometinis Lenkijos karalius ir LDK kunigaikštis Augustas III Marijonai Kosakovskienei suteikė privilegiją įkurti Jonavos miestelį, leisti jame turgus ir prekymečius ir apgyvendinti laisvus įvairių religijų žmones.
Taigi, už ko, vaikštant po Jonavą, užkliuvo mano akis:
Jonavos krašto muziejus ir Turizmo informacijos centras (Senoji arklių pašto stotis)
Baltas, keturių kolonų prilaikomu stogeliu virš įėjimo. Akimirksniu atkreipia dėmesį, nes išsiskiria iš aplinkos. Šis pastatas slepia įdomią istoriją – prieš daugiau nei šimtą metų dabartinis muziejus ir turizmo informacijos centras buvo arklių pašto stotis.
Pasidomėjusi istorija, sužinojau, kad 19 a. pradžioje Rusijos imperijos sostinė Sankt Peterburgas ir Varšuva buvo sujungti pašto keliu. Jame kas 15-20 kilometrų buvo išdėstytos arklių pašto stotys skirtos keliautojams pailsėti, arkliams pasikeisti. Viena iš tokių stočių buvo įkurta Jonavoje.
Jonavos arklių pašto stotis priklausė trečiajai klasei. Stotyje buvo aptarnaujamos pašto ir krovinių siuntos bei arklių transportu važiuojantys keleiviai. Pasakojama, kad šiuo keliu važinėjo aukšto rango keleiviai, valstybės tarnautojai, pirkliai ir keliautojai iš daugelio Rusijos ir Vakarų Europos miestų. 1844 m. pašto stotis turėjo dvidešimt penkis arklius, o 1860 m. jau net penkiasdešimt vieną. Čia buvo įrengti poilsio kambariai caro šeimos nariams ir valdininkams. Pagrindiniame pastate buvo laukimo salė. Įrengtos arklidės, pašarų sandėliai.
Po Pirmojo pasaulinio karo pašto stotis nustojo veikusi. Nuo 1992 m. senojoje pašto stotyje atidarytas Jonavos krašto muziejus. Nuo 2006 metų komplekse veikia ir Jonavos turizmo informacijos centras. Savaitgaliais, deja, nedirba.
Pėsčiųjų tiltas
Jonava turi naują, vos prieš kelis metus pastatytą modernų ir originalų pėsčiųjų – dviračių tiltą per Žeimių gatvę. Naktį jis gražiai apšviestas. Tiltas sujungė gyvenamąjį rajoną ir kitoje judrios gatvės pusėje esančius visuomeninius objektus: areną, Joninių slėnį, miesto stadioną.
Kauno gatvė
Jonavos Kauno gatvė yra viena seniausių ir geriusiai išsilaikiusių miesto gatvių. Joje šonais vienas kitą remdami stovi seniausi miesto namai – dažnai dviejų aukštų, į gatvę besiremiantys galais. Nėra jų daug, tačiau žinant požymius, lengva suprasti, jog pastarieji priklausė žydų pirkliams. Iki Antrojo pasaulinio karo Jonava buvo pirklių miestas, kurio didžiąją dalį gyventojų sudarė žydų tautybės žmonės, Jonava tuo laiku net buvo vadinama „Lietuvos Jeruzale“.
Skaitinėdama apie Jonavą ir seniausią jos gatvę, sužinojau, jog žydiškų namų pirmajame namo aukšte būdavo įrengtos „komercinės patalpos“ – dirbtuvės arba parduotuvė, į kurias buvo galima patekti pro duris, vedančias iš gatvės pusės. Namo savininkai gyvenamąsias patalpas įsirengdavo antrajame aukšte arba palėpėje, taip pat paprastai turėdavo rūsį, kuriame sandėliuodavo prekes. Parduotuves turėję smulkieji prekybininkai paprastai prekiaudavo maisto produktais, o turtingesni pirkliai – radiotechnika, dviračiais, stambiais namų apyvokos daiktais. Nuo seno Jonava, pro kurią keliaudavo upe plukdomos prekės, visoje apskrityje garsėjo javų prekyba – šioje srityje Jonavos žydai nusileisdavo tik Kauno pirkliams.
Sąjūdžio aikštė
Sąjūdžio aikštė pirmoji pasitinka visus atvykstančius į Jonavą. Ji yra mėgstama miesto gyventojų laisvalaikio leidimo vietų – aikštėje būnančius džiugina iš grindinio trykštantys fontanai, dailūs mažosios architektūros elementai, skoningas apželdinimas.
Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia
Balta, klasicistinio stiliaus bažnyčia, kurios kriptoje ilsis miesto įkūrėjai – didikai Kosakovskiai. Dabartinės bažnyčios medinė pirmtakė čia buvo pastata dar 18 a., šalia bažnyčios ilgą laiką gyvavo vienuolynas (jo pastatas yra išlikęs). Dabar bažnyčia yra įtraukta ir į Lietuvos piligriminio kelio „Camino Lituano“ maršrutą.
Joninių slėnis bei tvenkiniai ir Neries krantinė
Jonava yra miestas patogus mėgstantiem vaikščioti ar važinėti dviračiais. Smagiausia tai daryti Joninių slėnyje ir Neries pakrantėse.
Joninių slėnis savyje glaudžia miesto tvenkinius, įrėmintus aplink nutiestais pasivaikščiojimų takais, amfitetrą, fontaną, sceną su sėdimomis vietomis. Kas mane nustebino – jonaviškiai slėnio šlaite įrengė pirmąją unikalią trijų lygių kalnų dviračių trasą.
Jei pasivaikščiojimo prie tvenkinių nepakanka, Jonavoje galima nueiti ir iki Neries pakrantės. Sutvarkyta krantinė leidžia pasimėgauti upės vaizdais tiek einantiems, tiek važiuojantiems dviračiais. Jonavai Neris visada buvo svarbi. Ji naudota laivybai, susisiekimui, krovinių gabenimui, žvejybai. Upės dėka Jonava nuo seno garsėjo kaip prekybinis miestas.
Paminklas Abraomui Kulviečiui
Pastebėjau, jog Jonavoje daug įvairių paminklų. Mano akis užkliuvo už Santarvės aikštėje stovinčios skulptūros vaizduojančios Abraomą Kulvietį. Pasirodo šis, 16 amžiuje Lietuvoje gyvenęs vyras laikomas vienu ryškiausiu savo laikų Lietuvos ir Europos šviesuolių, lietuviškosios raštijos pradininkas ir pirmosios aukštesniosios mokyklos Lietuvoje steigėjas. Ir jis yra kilęs iš Jonavos rajone gyvenusios bajorų šeimos.
Paminklą šį sukurė garsiūs skulptoriai Konstantinas Bogdanas ir Mindaugas Šnipas.
Geležinkelio tiltas ir senojo likučiai
Jonavoje, šalia veikiančio tilto traukiniams yra įrengta aikštelė ir joje stovi senojo tilto išsaugotos santvaros fragmentas. Galingos metalo konstrukcijos palieka įspūdį.
Pirmasis tiltas per Neries upę Jonavoje buvo pastatytas ir išbandytas 1871 m. Jis buvo medinis. Tuo pačiu metu šalia jo pradėtas statyti ir metalinis tiltas.
1901-1904 m. šalia esamo tilto buvo pastatytas dar vienas naujas, o senąjį pritaikė automobilių eismui. Naująjį tiltą sugriovė Rusų armija per Pirmąjį pasaulinį karą. Jį atstatė, tačiau per Antrąjį pasaulinį jau abu tiltus sugriovė Vokietijos kariuomenė. Geležinkelio tiltas vėl buvo atstatytas. Paskutinę rekonstrukciją jis patyrė vos prieš metus.
Istoriškai svarbus yra išlikęs Neries upėje sugriauto tilto tauras. Tauru vadinama tarpinė tilto atrama. Įdomu tai, kad iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos šalia tilto, abipus upės, stovėjo penki gynybiniai statiniai skirti tilto ir jo prieigų gynybai. Iki šiol yra išlikę jų fragmentai.
Skarulių Šv. Onos bažnyčia
Rymo ji nuošaliau nuo miesto centro šurmulio, pašonėje glausdama nedideles kapinaites. Kompaniją jai palaiko šalia esanti neogotikinė mūrinė varpinė.
Bažnyčios pastatas, kokį dabar matome, statytas 1622 m ir iki mūsų dienų išliko beveik be pakitimų.
Radau istoriją, kad šešiolikto amžiaus pabaigoje, 1582–1584 metais, A. Skarulskis kaip dvariškis lydėjo kunigaikštį Mikalojų Kristupą Radvilą Našlaitėlį į Šventąją Žemę (ir buvo vieni pirmųjų LDK piligrimų joje) ir, manoma, naująją bažnyčią vėliau jis statė įkvėptas Jeruzalėje matytos bažnyčios pavyzdžio.
Kelis kartus esu šalia šios dailios bažnytėlės buvusi, tačiau, deja, nei karto nepasisekė rasti durų atrakintų, tad vidaus jos nepamačiau.
