Uola Lietuvoje? Šalyje, kurioje nėra kalnų ir uolėtų žemių? Taip, pasirodo, turime tokį retą ir išskirtinį dalyką. Skališkių uola vadinasi. Lietuvos Respublikos geologijos paminklas. Nedaug tokių yra, tad vien dėl to, galimybei pasitaikius, verta ją aplankyti ir apžiūrėti. Keliaudami prie Skališkių uolos apie ją žinojome, kad tai yra keli geologiniai objektai viename: 1) ola arba urvas, 2) konglomerato uola, ir 3) nuo jos lašantis šaltinis. Skaitykite toliau, ir sužinosite, ką gi iš tiesų mes radome.
Beje, įdomu tai, kad uola ši turi keletą pavadinimų. Vadinama ne tik Skališkių, tačiau ir Liucionių, uola taip pat Šventąja arba Verkiančia ola (pastarasis pavadinimas prigijo dėl iš jos lašančio požeminio vandens).
Visų pirma – instrukcija, kaip Skališkių uolą rasti. Ji yra apie 40 km nuo Vilniaus, Neries dešiniajame krante (pakrantėje), griovoje, miške už kelių šimtų metrų nuo Skališkių kaimo einant prieš upės srovę. Vietos koordinatės 54.876897, 25.579267. Su autmobiliu prie pat jos privažiuoti negalima. Autombiliui pastatyti radome nedidukę aikštelę pačiame Skailiškių kaimelyje. Nuo ten link uolos geriausia eiti pėsčiomis, mat kuo toliau, tuo labiau kelias prastėja, o vykstant lengvuoju automobliu, rizika pakibti dugnu vis didėja. Mūsų kelionės metu nuorodų į uolą nebuvo jokių. Teko smagiai pažaisti orientacinį ir vadovaujantis navigacija, pastabumu bei logika, atrasti ieškomą objektą. Kad Skališkių uola yra lankomas objektas supratome iš link jos vedusio gerai ištrypto ir aiškiai matomo tako, mini sankryžoje su kaimo keliu atsišakojusio ir nuskubėjusio link Neries bei jos pakrante atvedusio prie uolos.
Skališkių uola – tai į konglomeratą susicementavusio žvyro luitas. Priėję prie pat jos ir nagrinėdami paviršių aiškiai matėme žvyro sluoksnius. Šis darinys atsirado čia tirpstant ledynams. Ola po juo susidarė vėliau, kai šlaito griova gilėjo. Besisunkiantis vanduo žemiau uolos išplovė žemes ir taip susidarė ola. Internete radau parašyta, kad ši ola yra iki 3 m aukščio bei iki 6 m horizontalaus į šlaitą gylio.
Žiūrnt iš apačios į aukščiau stūksančią olą atodė, jog joje yra rimta ola, į kurią bus galima bent jau galvą kyštelėti. Visgi, iš toliau žiūrint, matomi tamsūs prieigos šešėliai mus suklaidino. Stačiu takeliu prisiartinę prie uolos pamatėme, kad tai labiau konglomerato pagilėjimas, nei tikra ola. Visgi, tai nė trupučio nesuprastina šios vietos unikalumo.
Taigi, atsidūrę prie Skališkių uolos radome du ieškotus dalykus: konglomeratą ir uolą-mini olą. Tuo tarpu nuo konglomerato lašančio vandens, dėl ko ši vieta turi ir Verkiančios uolos pavadinimą, neaptikome. Geologijos paminklas neverkė. Supratome, kad vasaros pradžioje Lietuvą ištikusi didžioji sausra išsekino ir miško šatinius. Tuokart nebuvo jau kam belašėti.
Net jei esate buvę aukščiausiuose kalnuose, leidotės į gilius stalagmitų ir stalaktitų pilnus urvus, atkeliaukite į Skališkių kaimą ir aplankykite ten esančią uolą. Nes ji yra vietinė, lietuviška ir dėl to, jog atsirado ne kalnų krašte, unikali.
Beje, konglomeratinių darinių dar galima rasti Žiegždrių geologiniame pėsčiųjų take.
Įdomiai susisluoksniavusi yra ir Nemuno pakrantėje esanti Nemunaičio atodanga, daugiau infomacijos apie ją įraše NEMUNAIČIO ATODANGA – ORIENTACINIS NEMUNO PAKRANTE.
