Nemunaičio atodanga yra unikalus gamtinis darinys, kurį, patikėkite manim, savo akimis verta pamatyti. Palyginus tikrai didelė, apie 100 metrų ilgio ir 15-20 metrų aukščio atodanga atveria klintinius tufus – šviesiai pilkos, gelsvos spalvos, korėtus darinius, kurie susidarė nusėdant gruntiniame vandenyje ištirpusiam kalcio karbonatui. Kiek įdomi yra ši atodanga, tiek įdomi buvo ir mūsų kelionė iki jos.
Nemunaičio atodanga yra nepilnus 20 km nuo Alytaus nutolusiame Nemunaičio kaimelyje, Nemuno upės pakrantėje. Kur tik internete ieškojau, visur radau vieną vienintelį patarimą, kaip rasti šią atodangą – Nemunaičio kaimelyje nusileisti prie Nemuno ir eiti apie porą kilometrų jo pakrante pasroviui. Skamba labai paprastai, tačiau realybėje taip paprasta nebuvo. 🙂
Po Lietuvą keliaujame ne vienerius metus, tačiau senokai teko susidurti su taip gan sudėtingai randamu lankytinu objektu. Nemunaičio kaimelį telefono navigacija rado be jokių sunkumų. Galų gale kelyje vedančiame iš Alytaus į Vilnių stūkso aiški nuoroda, sakanti, kad rasime jį už 12 kilometrų. Tačiau su šia visos nuorodos ir baigiasi. Keliaudami iki kaimelio ir važiuodami per jį nuolat dairėmės, nes tikėjomės rasti bent menkiausią užuominą, kelio kryptį atodangos link. Nieko neradom. Tačiau radome kaimelio bažnyčią ir erdvią aikštelę šalia jos. Ir nujautėme, kurioje pusėje yra Nemunas. Gal aš jau nesiplėsiu pasakodama, kaip ėjome kiaurai per žmonių galinius kiemus, pievą ir suartą lauką Nemuno link, o visai netrukus paaiškėjo, jog prie Nemuno galima buvo nusileisti gražiu iš kaimelio vedančiu akmenimis grįstu takeliu. J Tiesiog nuorodos į takelį miestelyje nebuvo jokios. Kad jums nereikėtų klajoti, iš karto rašau – link Nemuno kultūringai jus nuves Kranto gatvė Nemunaičiuose, o tako pradžios koordinatės N 54°18′08″ E 24°01′24″.
Taigi, kelis šimtus metrų Nemuno pakrante veda dailus, patogus, akmenimis grįstas keliukas. Pakrantė sutvarkyta, matyt, skirta kaimelio gyventojų pasivaikščiojimams ir vaizdas į plačius Nemuno vandenis – akį glostantis. Tačiau keliukas netrukus baigėsi ir už tiltelio per upelį toliau užmatėme menką takelį vedantį tolyn jau natūraliu upės krantu.
Patraukėm pirmyn, tačiau labai greitai teko sustoti ir spręsti, kaip gi toliau keliauti, nes mums atsivėrė dvi galimybės – einame prie pat upės prie vandens ar kylame taku, vedančiu į viršų, ant skardžio, į nežinomą mišką. Beje, turiu pastebėti, kad ten, kur keliavome, Nemuno krantai labai aukšti ir statūs, apaugę mišku. Prisiminę internetines rekomendacijas, sakančias, jog iki atodangos reikia eiti Nemuno pakrante, o ir iš vaizdo rodėsi, jog tai tikrai būtų paprasčiausias ir tiesiausias kelias, taip ir padarėme. Deja, ir vėl toli nenuėjome, nes užklimpome pakrantės purvynuose. Balandžio viduryje Nemuno krantai, po pavasarinio potvynio, dar buvo ne iki galo išdžiūvę. Eidami toliau būtume prisėmę savo žygio batus, nes kojos į purvą giliai smigo (su guminiais galbūt ir būtų buvę įmanoma ten praklampoti). Purvynas priešakyje, stati stačiausia įkalnė dešinėje ir tolumoje priekyje matomas atodangos lopinėlis – ką daryti?
Žinoma, kad bandyti antrąjį kelią per viršų – skardžių viršūnėmis ir mišku. Taip, nenutoldami nuo upės, kalneliais pakalnėmis, rastais miško keliukais, o vėliau ir takeliu, pramintu, spėjame, tokių pačių keliautojų kaip mes, kirsdami gausius nuo skardžių bėgančius į upę šaltinėlius, nepilnus porą kilometrų įveikę, atodangą mes radome.
Didelė ir įspūdinga yra Nemunaičio atodanga.
Užvertę galvas skaičiavom jos sluoksnius, tyrinėjome nubyrėjusius tufų gabalus. Stovėdami jos papėdėje prisiminėme, kaip prieš keletą vasarų lankėmės Žiegždrių pažintiniame take prie Kauno. Ten irgi yra atodangų, tačiau palyginus su Nemunaičio, jos žymiai mažesnės ir paprastesnės.
Štai tokį smagų orientacinį žygį teko patirti mums šį kartą. Tikiuosi, kad mano šis pasakojimas jums padės Nemunaičio atodangą pasiekti daug lengviau ir greičiau. 🙂 Tiesa, pačios atodangos koordinatės yra N 54°18′26″ E 24°02′22″.
Beje, atodangą rekomenduojama lankyti anksti pavasarį arba vėliau rudenį, tada ji, mažiau užgožta augmenijos, geriau matosi. Pavasarį Nemuno pakrantėje įklimpome į purvus, vasarą čia galima tikėtis aukštos žolės ir brūzgynų, tad būkite pasiruošę patirti šiek tiek laukinės bekelės. 🙂
