Vaizdai į gražius Neries vingius, mažutis piliakalnis bei daili atodanga – štai ką radome išsiruošę į neilgą išvyką po šalia Vilniaus esantį Neries regioninį parką. Kadangi šiame regioniniame parke jau esame buvę ne kartą ir jau ne vieną lankytiną vietą apžiūrėję ir tikrausiai beveik visus pėsčiųjų takus išvaikščioję, teko ilgiau panagrinėti, ką gi čia dar galime naujo pamatyti. Ir tą vieną mažai saulės turėjusią, tačiau jau pavasariu pradėjusia dvelkti, dieną iškeliavome apžiūrėti Verkšionių regyklos, kurios aprašymas internete žadėjo patį gražiausią vaizdą į Nerį visame regioniniame parke.
Verkšionių regykla
Net ir neturėdami tikslių vietos koordinačių, regyklą radome greitai ir lengvai. Iš Vilnius per Avižienius, Sudervę, Dūkštas keliaudami Vievio kryptimi regyklą aptikome iš karto už Verkšionių kaimelio, šalia kavinės “Pušynėlis”. Automobilį palikę šalia kavinės esančioje aikštelėje, nuskubėjome dairytis aplink. Net ir apsiniaukusią ir pavasario žalumos dar nenuspalvintą dieną vaizdai į Nerį ten labai gražūs. Nuo gan aukšto kalno – toli matyti. Norintieji ilgiau pasigrožėti vaizdais, gali prisėsti kavinėje, kurios didelė teritorija pilna stalų ir pavėsinių. Žinoma, smagu tai daryti šiltesnėm dienom nei tą, kurią keliavome mes. 🙂
Nuoroda į Karmazinų piliakalnį stovi vos keli šimtai metrų nuo Verkšionių regyklos, tiksliau pakelėje esančios kavinės “Pušynėlis”. Apžiūrėję regyklos apylinkes tiesiog pavažiavome tuos kelis šimtus metrų atgal Vilniaus link ir pasukome nurodyta kryptimi. Smagu, jog 1 kilometro ilgio kelias link piliakalnio buvo sutvarkytas, tačiau iš karto įspėju – jis tikrai siauras. Ir kas blogiausia, daug kur jo šonuose suformuoti grioviai, dėl ko prasilenkti su kitu, priešais važiuojančiu automobiliu, labai sudėtinga, ypač jei abu automobiliai – lengvieji ir pakelės grioviai – ne pati geidžiamausia vieta jų ratams. Susitikus dviem lengvosioms, kažkuriai iš jų gali tekti pavažuoti atbulomis ieškant bent kažkiek platesnės kelio vietos. Būtent taip buvo nutikę mūsų ekipažui. Tikrai labai nepatogu ir labai neapgalvota. Tačiau netoli piliakalnio – erdvi aikštelė automobiliams. Kas tikrai smagu – tą sekmadienį joje buvo pilna automobilių. O šalia aikštelės stovinčioje pavėsinėje netgi iškylaujančiųjų aptikome. 🙂
Stovėdami piliakalnio viršūnėje ir dairydamiesi aplink, pastebėjome per upelį nutiestą tiltą. Lapų dar neturintys medžiai neužstojo mums ir upelio krante rymančios nedidukės smėlio atodangos. Takeliu užkopę atodangos viršun supratome, kad tai – Karmazinų atodanga. Taip pat prisiminėme ir pastebėtą tiltelį bei sraunųjį smagųjį Dūkštos upelį, per kurį jis buvo nutiestas. Mes, pasirodo, atkeliavę iš priešingos pusės, atsidūrėme Dūkštos pažintiniame pėsčiųjų take, kurį seniau jau buvome lankę (buvau mūsų įspūdžius aprašiusi ČIA). Apie 35-36 metrų aukščio Karmazinų atodanga ypatiga tuo, kad yra sudarta iš ledynų paliktų nuogulų.
Taigi, nepaisant niekaip neištirpstančio sniego salelių, visur aplink vyraujančios penkiasdešimties pilkų ir gelsvų atspalvių paletės, netikėtai apsiverkusio dangaus, pasivaikščioti po gamtą visada smagu. Ankstyvo pavasario privalumas, kuriuo skubame naudotis – didesnės erdvės akims, mat per belapes medžių šakas galima matyti daug daugiau ir toliau. Matyti tai, ką vasaros metu paslepia vešli lapija.
