Keturiais ratais po Lietuvą: Donkichotiška išvyka

Šį kartą kviečiame į išskirtinę kelionę, kurios metu ieškosime ypatingų objektų – malūnų. Sekdami mūsų maršrutu savo akimis pamatysite net 6 vėjo ir vieną vandens malūną. Don Kichotas kovojo su vėjo malūnais. Mes kviečiame juos atrasti ir jais pasigrožėti, nes Lietuvoje malūnai, deja, sparčiai nyksta. Skaičiuojama, kad 20 amžiaus pirmoje pusėje Lietuvoje veikė apie 1000 malūnų, dabar visoje šalyje valstybė jų saugo apie 80.

Galvoj užgimus minčiai daryti malūnams skirtą maršrutą, prisiminiau girdėjusi, jog šių statinių gausu Aukštaitijoje, Panevėžyje ir apylinkėse. Ir tikrai, pasirodo, vėjų gairinamos Aukštaitijos lygumos buvo puiki vieta malūnams statyti, o derlingose Pasvalio, Biržų, iš dalies ir Panevėžio žemėse gausiai užderėdavo javų, kuriuos, žinoma, reikėdavo sumalti. Tad būtent į šią šalies pusę veda ir mūsų maršrutas, kuriam parinkau gražius, suremontuotus ar nors ir apleistus, tačiau dar tvirtai stovinčius savo vietose, malūnus.

Kelionės dosjė:

  • 7 malūnai
  • 450 įveiktų kilometrų (keliaujant iš Vilniaus ir grįžtant atgal)
  • Kelionėje užtrukome apie 8 val.

Pirmoji vieta į kurią patraukėme – Panevėžys. Ten, pasidoro, yra išlikę net du malūnai. Du zuikiai vienu šūviu – puiki kelionės pradžia.

 Panevėžio vėjo malūnai

Teko skaityti, jog senovėje Panevėžyje buvo penki ar net devyni malūnai, o miesto gatvėse miltus vežantys vežimai vos spėdavo prasilenkti. Dabar gi Panevėžio Ramygalos gatvėje, šalia „Žemynos“ progimnazijos, stūkso ir senus gerus laikus mena tik du iš jų. Vienas gan neblogai sutvarkytas ir su sparnais (kažkada jame buvo restoranas), tačiau dabar aptvertas tvora ir neprieinamas.

malunas Panevezys

Šalia pūpsančiam antrajam malūnui pasisekė mažiau – jis stipriai apleistas ir remontą jau senokai matęs.

malunas

Kaip bebūtų, miesto teritorijoje stūksantys didžiuliai malūnai atrodo labai ypatingai. Ir mūsų maršrute šiedu yra vieninteliai stovintys tokiame dideliame mieste, visi kiti savo kepures iškėlę laiko daug atokesnėse vietose.

Pumpėnų vėjo malūnas

Mūsų eilėje trečiuoju tapo Pumpėnų malūnas, esantis Pasvalio rajone, Pumpėnų miestelyje, Malūno gatvėje (vietos koordinatės N 55°56′05″ E 24°20′15″ ). Nors stovi visai šalia kelio, pakelės medžių užstotą jį ne taip lengva iš karto pamatyti. Apie 1920 metus iš akmenų ir raudonų plytų pastatytas trijų aukštų, keturių sparnų vėjo malūnas buvo renovuotas prieš beveik 30 metų, kažkada neilgai jame buvo kavinė. Šis vėjo malūnas kepurinis, jo kepurę buvo galima sukioti gaudant vėjo kryptį. Dabar jis neveikiantis, be sparnų, tačiau jame lyg ir yra išlikusi įranga.

Pumpenu malunas

Balsių vandens malūnas

Toliau maršrute – vos 4 km nuo Pasvalio nutolęs Balsių vandens malūnas, rymantis to paties pavadinimo miestelyje, šalia sraunaus Lėvens upelio (vietos koordinatės N 56°02′08″ E 24°21′16″). Šis malūnas, statytas dar 1764 metais, yra vienas seniausių Lietuvoje ir yra pripažintas istoriniu paminklu. Tuo metu, kai jis atliko savo tesiogines funkcijas, čia sukosi keletas girnų.

Balsiu vandens malunas

Malūno ratai sustojo ir buvo išmontuoti 1961 metas. Dabar jo teritorija – sodybos tipo vieta, skirta lankytojų poilsiui. Paties malūno pastate – svečių namai, aplinkui yra dar keletas gyvenamųjų ir kitokio tipo statinių, didelę teritoriją puošia daugybė senovinių ūkio ir namų apyvokos rakandų. Vaikštinėdami ir žiūrinėdami senovinius daiktus pasijautėme kaip muziejuje, buvo įdomu, ypač vaikams.

Kleboniškių vėjo malūnas

Palikę vandens malūną, su „Ford Kuga“ patraukėme ieškoti jau penktojo sąraše – gražuolio Kleboniškių vėjo malūno. Prieš kelionę buvau radusi informaciją, jog šis malūnas stūkso Radviliškio rajone esančiame Kleboniškių kaime. Visgi mūsų išmanioji navigacija su šia lokacija nesusidorojo ir į šį kaimą mūsų atvesti nesugebėjo. Malūną visgi mes radome, tačiau mano vietos nustatymo programėlė parodė, kad Kleboniškių malūnas yra Pakalniškių kaimo Malūnų gatvėje (vietos kordinatės N 55°46′12″ E 23°51′00″).

kleboniskiu malunas

Ant kalniuko įsitaisęs Kleboniškių vėjo malūnas, pasirodo, yra vienas ilgiausiai Lietuvoje malęs grūdus. Malūnas medinis, aštuonkampis, kepurinės konstrukcijos, su lauko akmenų pamatais. Kepurė jo sukiojasi. Pasirodo, šis malūnas yra olandiško pavyzdžio, nes 19 a. tokie pat malūnai buvo statomi ir Olandijoje. Dabar malūnas savo vietoje stūkso kapitaliai atnaujintas ir yra bene vienintelis veikiantis vėjo malūnas Lietuvoje. Jis naudojamas pažintiniam turizmui, jame žmonėms rodomas malimo procesas. Mūsų lankymosi dieną jis, deja, buvo uždarytas.

Šeduvos vėjo malūnas

Vietinių gyventojų dar kitaip vadinamas Velnių malūnu. Pakelėje stūksantis statinys, kuriame jau ne vienerius metus veikia kavinė, yra plačiai žinomas artimesnėse ir tolimesnėse apylinkėse. Iš viso mūsų maršruto sąrašo šis malūnas vienintelis ir mums buvo žinomas, nes ne kartą pravažiuotas ir pastebėtas. Malūną rasite Šeduvoje, Vytauto gatvėje 89 (vietos koordinatės N 55°45′42″ E 23°44′38″). Kad ši vieta populiari supratome iš karto – mums atkeliavus malūno kavinėje ir gražiai sutvarkytoje teritorijoje aplink jį buvo pilna švęsti nusiteikusių žmonių. Sutikome vestuvininkus, krikštynas bei mergvakarį švenčiančius būrelius.

Šeduvos malūnas ne tik sveikas išsilaikė, tačiau apie jį išlikusi ir turtingiausia istorija. Šeduvos malūnas statytas apie 1905 metus, šie metai įrašyti ir virš įėjimo. Jį statyti pradėjo Jarašiūnų šeima, statybos darbams pinigų užsidirbusi Amerikoje. Malūnas apylinkėse buvo populiarus, visi keliaudavo čia malti savo grūdų. Darbas malūne vykdavo net ir nebūnant vėjo, tad ilgainiui buvo pradėta kalbėti, kad savininkai yra nusisamdę velnią, kuris padeda malūno sparnus sukti.

Šeduvos malūnas

Tarybiniais metais malūnas buvo nacionalizuotas ir apleistas. Vėl gyvybė jame atsirado 1967 metais, kuomet čia buvo įkurtas restoranas “Užuovėja” ilgainiui tapęs vienu populiariausių pakelės maitinimo įstaigų Lietuvoje. Likę paskojimų, kad tais laikais į šį restoraną buvo sunku patekti, vietas reikėdavo užsisakyti iš anksto. Prasidėjus nepriklausomybei, malūnas vėl buvo apleistas, žmonės jį išplėšė.  Būtų jis taip ir sunykęs, jei jo prieš beveik 20 metų nebūtų nusipirkę nauji savininkai. Jie ir pavertė malūną tuo, ką pamatėme jį aplankę. Dabartinė kavinė įsikūrusi visuose trijuose malūno aukštuose, o užlipę į trečiąjį galite pamatyti palubėje esančius išlikusius sparnų sukimo mechanizmus.

Stultiškių vėjo malūnas

Atsigėrę kavos, atsipūtę ir palikę Šeduvos malūną, iškeliavome ieškoti paskutinio mūsų maršruto objekto – Stultiškių vėjo malūno. Šik tiek daugiau nei 10 kilometrų nuo Panevėžio nutolusio Stultiškių kaime (vietos koordinatės N 55°37′46″ E 24°13′51″) malūnas stūkso nuo 1880 metų. Pasakojama, kad jis tuo metu buvo pastatytas aplink didelę pušį, kuri buvo nupjauta ir ant jos kamieno pritvirtintos girnos. Tai keturių aukštų, gražiai sutvarkytas, dailus malūnas, turintis ir medinį tiltelį, ant kurio užlipus galima apeiti aplink statinį. Malūną yra įsigijusi Panevėžio rajono savivaldybė ir dabar čia – Linų muziejus, kuriame pasakojama linų auginimo, apdirbimo istorija.

Stultiskiu malunas

Senovėje žmonės malūnus buvo apipynę įvairiomis istorijomis ir legendomis, laikė juos velnių ir nelabųjų gyvenamosiomis vietomis. Aplankę visus 7 malūnus, žinokit, nei vieno velniuko nesutikome. Tiesa, keletą tik medinių matėme, kurie Šeduvos malūno kavinės interjerą puošė. 😊

spausdintą šios mūsų kelionės istorijos versiją galite rasti žurnalo „Auto Bild Lietuva“ 2017 m. liepos mėnesio numeryje.

keliones automobiliu po Lietuva