Antra dalis istorijos, kaip gegužės mėnesį aš keliavau Camino Lituano kelio Žemaitijos atšaka. Kasdien rašiau žygio mini dienoraštį, kuriuo dalinausi socialinėje erdvėje, o dabar jį perkėliau į tinklaraštį.
Pirmą dalį skaitykite čia Devynios dienos Camino Lituano kelyje (1 dalis)
6 diena. Telšiai – Pakapiai. 19 km / viso 142,5 km
Kodėl kuprinė vėl sunki?
🔆Vakar alkana užėjau nusipirkti maisto šios dienos pietums. Paėmiau pusę kilogramo mažų pomidoriukų. Koks tai kiekis suvokiau tik ryte dėdama kuprinę. O vaikyti, papildomi penki šimtai gramų ant pečių. Ir kur vakar buvo mano galva? Ne veltui senolių išmintis sako, kad per durną galvą kojos kenčia.
🔆 Per pusryčius Kunigų seminarijos valgykloje maistą patiekusi moteris atnešė sausainukų, sako, gal norėsite paragauti mūsų keptų sausainių. Širdelės formos, matosi, kad rankų darbo. Tokie paprastučiai, skanūs ir iš širdies. Prieš juos nublanko visi kruasanai ir kitos bandelės, kurių ketinau užsukti į kepyklėlę.
🔆 Telšių ežeras Mastis kaip visada buvo gražus, bet dėl apniukusio oro nefotogeniškas. Tuo tarpu Telšių meškiukai pozavo puikiai. Dėl jų išklydau iš Camino Lituano maršruto. Ieškant meškiukų smagiau eiti. Pakeliui surinkau tris ir dar radau ežiuką. Šios dienos nuotraukų galerijoje visus ir rasite. Ar esat Telšiuose meškiukų ieškoję?
🔆 Nešdama kuprinę drauge su tuo puskilogramiu pomidorų, prisiminiau seniau matytą video reportažą, kad, berods, kinai sukūrė keturkojį robotą skirtą daiktams į kalnus užnešti. Aš tokio neatsisakyčiau, nors ir ne į kalnus kopiu. Žinau žinau, sakysite, kas per piligrimas be sunkios kuprinės. Bet aš vis tiek nieko prieš būčiau su tokiu robotu pagalbininku keliauti. Įsivaizduojate, kaip įspūdingai atrodyčiau Lietuvos laukuose?
🔆Pakeliui apžiūrėjau Rainių ir Stulpinų koplyčias. Grožis. Turėsite galimybę, būtinai aplankykite.
🔆Pralėkė bemsas su numeriu, kurio pradžioje trys raidės LEK. Kad jau esu Žemaitijoje, tai suprantu, tokie numeriai – tai pareiškimas, kad šis yra lakstantis bė em vė. 🤭
🔆Nuobodesniuose kilometruose vėl žaidžiau su vietovardžiais. Praėjau Burnius (Burniai). Pakeistum pirmą raidę, tai viskas aišku būtų su tuo pavadinimu. O dabar? Iš kokio žodžio kilo? Burna? Na, kas jau tokio buvo su tom burnom, kad net vietą taip pavadino? O vakar buvo Lieplaukė. Liepų ten nepastebėjau, tai gal kilmė ne nuo liepų lauko? O gal liepų laukė? Ir vis dar tebelaukia. Taip kelyje ir linksminiesi žmogus.
🔆Grįžta skaičių rubrika. Šiandien skaičiai tokie: trys plėšrūs paukščiai (gali būt vanagai?), šeši gandrai ir dvylika gulbių (lapės, stirnos ir zuikiai kažkur dingo). Dėl gandrų man viskas aišku, bet ką arimuose veikia gulbės tai niekaip nesuprantu. Praskuodė automobilis ir gulbės pasibaidė. Įdomu stebėti kai tokio dydžio paukštis pralekia tiesiai virš galvos – puikiai girdėjau kaip garsiai sparnai skrodė orą.
🔆Pūtė šiandien vėjas ir pūtė. Miškelyje gerai, o atviruose laukuose tai košė. Ėjau ir stengiausi negalvoti, kas vakare bus su mano žandais. Kremas nuo saulės yra. Ir nuo šalčio yra. O ar yra kremas nuo vėjo?
🔆 Šiandienos lietuviškieji horizontai buvo apniukę ir išsilieję. Mano telefonas tokių labai nemėgsta – taip nufotografuoja, kad nesuprasi, kas tame kadre gražaus. Tad šios dienos foto galerijoje mažai tolių ir daugiau kelyje pastebėtų detalių.
🔆 Šešios dienos kaip einu. Negali būti, kad jau tiek daug.
Priimkime įvairius piligrimus – ir su didelėmis kuprinėmis, ir su robotais nešikais (ateityje), juk svarbiausia, kad žmonės eina.
Buen Camino!
7 diena. Pakapiai – Viekšnaliai. 26 km / viso 168,5 km
🔆Per pievas per laukus, kur mėlynas dangus ankstyvą ryyyyytąąą… (nesu tikta, ar tikslūs žodžiai, bet nesvarbu). Ši daina mano galvoje skambėjo visą rytą, kol vos įžiūrimu takeliu šiaušiau per lietuviškas pievas. Tik dangus nebuvo mėlynas. Horizontą buvo apmūsojęs rūkelis. Net akis pasitryniau, nes iš pradžių pagalvojau, kad gal lęšiai akyse apsinešė.
🔆Akyse rūkas, o nuo žolės ant batų byrėjo gausi rasa. Oj negerai negerai. Bent jau maniškiai žygio batai lietuj lyjant nesušlampa, o nuo šlapios žolės – beveik akimirksniu. Neklauskit, nepaaiškinsiu tiksliai dėl ko taip. Žygeiviai žino, kaip nesmagu ir negerai kelyje sušlapti batus. Bet ką padarysi – kojines pasikeičiau ir tikiuosi, kad per naktį batai pradžius.
🔆Beje, grįžtant dar į šios dienos rytą – mane pažadino ne žadintuvas, o… gervių klyksmas. Nu velnias, kokie galingi jų balsai. Sodybos, kur nakvojau, šeimininkė sakė, gervės visai netoli lizdus suka. Vau, apsidžiaugiau, kaip faina. Bet, pasirodo, ne taip ir faina – gudruolės žuvis iš tvenkinio išgaudo.
🔆Šiandiena buvo ilga, bet ne dėl to, kad daug kilometrų teko įveikti, o kad labai turiningas etapas pasitaikė. Du dvarai (Biržuvėnų ir Auksinio elnio), dvi medinės bažnyčios (Luokės ir Viekšnalių) ir gražuolis Šatrijos kalnas.
🔆 Ar žinojote, kad Biržuvėnų dvare buvo rastas lobis? Neišduosiu koks, apsilankykite, sužinosite. Beje, dvaras piligrimus leidžia nemokamai apžiūrėti ekspoziciją. Vat tau ir gyvenimo kontrastai – vieną valandą brendi per pievas lyg iš namų išvaryta, kitą valandą jau vaikštai kaip ponia (nors kažin, nes batai po tešlynės vis dar purvini) po dvarą. Apie Biržuvėnų dvarą rašiau tinklaraštyje čia Mediniai rūmai Žemaitijoje.
🔆 Auksinio elnio dvare esu buvusi prieš keletą metų, jie turi originalų parką su skulptūromis. Man didžiausią įspūdį palikusį auksinį briedį būtinai norėjau dar kartą pamatyti. Auksinio elnio dvaras – čia galite paskaityti daugiau apie šią išskirtinę vietą.
🔆Šiandien suvokiau, kad mano dienos tapo lyg iš filmo Valgyk, melskis, mylėk, tik mano variantas Valgau, einu, miegu. Man patinka.
🔆 Ir jaučiu, kad kūnas susitaikė su tuo, jog tenka kasdien eiti ir prisitaikė prie krūvio. Nors nuovargis jau po truputėlį sluoksniuojasi maišeliais po akimis.
🔆 Luokės parapijoje, pasirodo, gimė ir gyveno garsusis razbaininkas Tadas Blinda. O pačioje Luokėje jis buvo akmenimis negyvai užmėtytas už žmonių puldinėjimą ir kitokius, matyt, ne pačius geriausius darbelius. Taip perskaičiau informaciniame stende miestelio centre.
🔆Kaip gražiai išpieštas medinės Luokės bažnyčios vidus. Labai norėjau nufotografuoti, bet viduje vyko pamaldos už mirusįjį, o katafalkas laukė prie vartų. Tai tyliai pro durų kampą pažiūrėjau ir išėjau. Pataikyk tu man taip.
🔆 Kas žinote, ką reiškia žodis juomarkėlis (Luokėje buvo tokia iškaba)? Aš žinau.
🔆 Vis dar fotografuoju žemaitiškai parašytus miestelių pavadinimus.
🔆Artėjant prie Šatrijos kalno gamta pradėjo banguoti kalvomis. Sunku nupasakoti, koks tai grožis. Vienoje vietoje penkiais lygiais kalvos viena ant kitos sugulusios buvo. Be šansų šį grožį su paprastu telefonu pagauti. Tai akimis fotografavau, į savo vidinę atmintį užkroviau.
🔆Alyvos skleidžiasi, o pienių galvos laukuose pūkuotis skuba.
🔆Nuo Šatrijos nulipti labai nenorėjau. Sėdėjau ant laiptelių ir žiūrėjau į pribloškiančio grožio horizontą pilna dėkingumo Keliui, kad ties kalnu išsklaidė debesis ir įjungė saulę. Apie Šatriją daugiau paskaityti galite šiame mano įraše Šatrijos piliakalnis .
🔆7 diena kelyje. Seku Instagrame jauną japoną, kuris aplink Japoniją eina jau bevei 750 dienų!!! Be pertraukų. Įsivaizduojat? Galėtumėt taip?
🔆Esu palaiminta septyniomis kelio dienomis be lietaus.
Stebuklingi dalykai Kelyje nutinka, kai jų nesitiki. Priimk juos ir pasidžiauk.
Buen Camino!
8 diena. Viekšnaliai – Varniai. 36,7 km / viso 205,2 km
🔆Šią naktį prastai miegojau, o šiandien laukė ilgas kelias, tad besiruošdama eiti nujaučiau, kad diena bus sunkesnė nei visada.
🔆Startavau septintą ryto, mat norėjau spėti nulėkti iki Varnių ir dar juose apsidairyti. Tikėjausi, kad iki kol galutinai atsibusiu, įsistatysiu į žvyrkelį ir paėjėsiu autopilotu. Cha, žmogus planuoja, o kelias juokiasi. Beveik iš karto atsidūriau didžiulėje dirvos tešlynėje. Slydau į balą, norėdama išsilaikyti nesąmoningai stvėriau už elektrinio piemens siūlo… Ai, kaip gerai, kad jis nebuvo įjungtas.
🔆Plačios Žemaitijos pievos prieš ryto saulę žibėjo dideliais ir mažais rasų perlais. Vaizdas pasakiškas, bet mano telefonas nesugebėjo jo pagauti.
🔆 Eidama bandžiau rasti žodžius, kuriais galėčiau apibūdinti kaip ankstyvą rytą kvepia gamta. Sunkiai sekėsi. Gal galėčiau sakyti, kad tai ryto gaiva susimaišiusi su žemės, žolės ir saulės kvapais. Kas dažnai būnate gamtoje, mane suprasite, nes tikrai žinote, koks tai geras kvapas. Pilna krūtine traukti norisi.
🔆Šiandien įdienojo iki dvidešimties laipsnių šilumos. Saulė ridinėjosi danguje debesų ieškodama, neradusi plieskė tiesiai man į veidą. O aš per pievas šiaušiau ir jautėsi kaip koks plius dvidešimt šeši. Kai lyja – blogai, kai karšta – irgi nelengva.
🔆Ties 15 km baigėsi mano batarkės. Dvi porcijos ledų mažai naudos davė. Bet tikri žygeiviai geba ir su išsikrovusiom batarkėm dar gerai pavaryti. Tai ir aš variau iki galo.
🔆Eidama pagalvojau, va, turistus į Japoniją veža sakurų žydėjimo stebėti, mes pas save juos galime vežti žiūrėti kaip pienės žydi. Kodėl ne?
🔆Per aštuonias ėjimo dienas supratau, jei norite labai stipriai pabūti su savimi, eikite lietuviškąjį Camino, jei norite žygeivių tūso keliaukite į Ispaniją.
🔆Jei reikėtų pasirinkti, ką kelyje sutikti – karvę ar šunį – aš pasirinkčiau karvę. Karvės žygeiviams streso nekelia, tik romiai smalsiai į tave žiūri. O šunys? Kas jų prašo kakarinę paleidus lėkt? Keliems šunims kelis kartus akmenų į saują buvau paruošusi. Maža ką.
🔆Mačiau mėlynės miške jau gausiai žydi. Tikiuosi bus daug uogų. Neuogauju aš, bet vis tiek smagu, kai geras derlius gamtoje.
🔆Dar dvi medinės bažnyčios – Jonapolės ir Varnių – į kolekciją. Aš niekada neatsistebėsiu jų paprastu grožiu. Ir ar pastebėjot – jos dažnai ryškių spalvų. Ieškokit foto galerijoje.
🔆 Varniuose perėjau man labai patinkantį Debesnų botaninį taką (apie jį rašiau tinklaraštyje čia Debesnų botaninis takas) ir apžiūrėjau Žemaičių vyskupystės muziejaus ekspoziciją.
🔆O jūs žinojote, kad Varniuose buvo varpų liejykla? Man tai buvo naujiena. Beje, pasikėliau ir į muziejaus varpinę. Stoviu, žiūriu, gražūs dideli varpai su visais mechanizmais, kad jie galėtų atlikti savo tiesioginį darbą – skambėti. Bet keista – varpinė su langais. Jei varpai skambės, gi stiklai išbarškės. Pasirodo, langai valdomi automatikos, atsidaro visi vienu metu prieš varpams pradedant skambėti. Beje, muziejaus darbuotoja sakė, kad galima užsakyti skambinimą varpais ir taip originaliai pasveikinti žmogų. Gera idėja, sakyčiau. Tikrai geriau nei pageidavimų koncertas šimtą metų su tom pačiom dainom.
🔆Likus kilometrui iki nakvynės vietos staiga kad davė stiprus lietus. Spėjau pončą nuo lietaus išsitraukti. Vadinasi, ne veltui šitiek dienų jį ant kupros tempiau.
Kelias yra toks, kokį jį mato tavo akys.
Buen Camino!
9 diena. Varniai – Bilioniai. 29 km / viso 234,2 km
Trys geriausios vietos pavalgyti
🔆Saulės nubučiuotam mano veidui vakar labai norėjosi gaivinančios kaukės. Jos nebuvo, buvo tik agurko griežinėliai. O šis rytas apdovanojo vėsiu oru, tiesiog ėmė ir uždėjo natūraliai gaivinančią veido kaukę. Kaip buvo gera.
🔆Dar apie karves. Net kilometro keliu nenuėjusi vėl stoviu prie ganyklos ir fotografuoju gražią karvę. Tik po to pastebėjau, kad jos šeimininkė šalia buvo, karves melži ruošėsi. Sakau jai, laba diena, gražios jūsų karvės. O ji man atgal, bene mieščionka (tiksliai tokį žodį panaudojo) būsi? Sakau, na taip. Vat sako ji, greitai karves eisit į zoologijos sodą žiūrėt, išparduoda žmonės gyvulius. Ir ką aš galėjau į tai atsakyti? Atsisveikinusi nuėjau. Nenorėčiau karvių zoologijos sode pamatyti.
🔆Bridau gilų purvynėlį čiu dria tra lialia… jau gal pastebėjote, kad dažnai mano rytai dainomis prasideda. Ir dažniausiai žodžiai galvoje iškyla paskatinti to, kas vyksta aplink. Taip, teko vėl po minkštą tešlynę pabraidyti, bet su dainom nesmagios situacijos palengvėja.
🔆Eidama visada daugiau pamatau ir daugiau išgirstu. Stovėjau pakelėj ir klausiau, kaip pamišky gervės klykia. Jos savo galingais balsais klykt, o miškas aidu joms atgal klykt. Ir vėl iš pradžių. Rodės, visas gervių choras čia susirinko, tik dalis giesmininkių miške pasislėpė. Joks geriausias televizorius su mandriausia garso sistema negali atstoti to, ką girdi, matai, ir, svarbu, jauti gyvai gamtoje.
🔆Žygiavau ir negalėjau patikėti, kokia erdvi yra mūsų Lietuva! Per septynias valandas ėjimo sutikau tik tris žmones. Tik tris! Karvių pakeliui buvo daugiau. Akivaizdu, vietos pabūti su savimi vieni patys turime žyyymiai daugiau, nei, tarkime, belgai.
🔆Ar gali gervės jau turėti vaikų? Jei taip, tuomet tikrai šiandien pievoje mačiau gervę su į žoles slėptis lekiančiu jaunikliu. Jei dar ne, man jau pradeda vaidentis.
🔆Eidamas keliu ilgesnį laiką pajauti gamtos kaitą – vėjas po kojom jau barsto ievų žiedlapius ir į akis neša pienių pūkus. Alyvos vis labiau skleidžiasi ir svaiginamai kvepia, o žaluma aplink sodrėja. Prabanga ir didelė dovana sau yra šis patyrimas.
🔆Aš žinau tris vietas pavalgyti, kurios yra geresnės už bet kurį penkių Michelin žvaigždučių restoraną. Tai Šatrijos, Medvėgalio ir Sprūdės piliakalnių viršūnės. Ant Šatrijos lipau prieš kelias dienas, Medvėgalį aplankiau šiandien. Prie Sprūdės taip pat yra tekę pabuvoti. Nuo jų atsiveriantys horizontai bet kokį valgomą maistą pakelia į aukštesnį lygį. Apie šiuos piliakalnius esu tinklaraštyje rašiusi čia Įspūdingieji Žemaitijos piliakalniai .
🔆Nusprendžiau, kad geriausi užkandžiai yra riešutai padengti kokiu nors saldžiu sluoksniu. Mano mėgstamiausi – karamelizuoti anakardžiai ir žemės riešutai pieniškam šokolade. Ir sotu, ir greitų angliavandenių gauni.
🔆 Privalau papasakoti apie raudonos linijos žemėlapyje nuotykį. Pasisotinusi horizontais (ir sumuštiniu) nuo Medvėgalio, pasišvilpaudama (mintyse) patraukiau tolyn keliu. Galvoju, reikia patikrinti, ką skaitmeninis žemėlapis rodo. O jis man po nosim kyšt raudoną liniją maršrute. Ar ką gero pagalvojate, kai žymėjimuose pamatote raudoną spalvą? Tikiu, kad ne. Ir ne veltui ji ten tokia buvo – papuoliau į miško bekelės, šabakštyno ir tešlynės hibridą. Vietomis vis apimdavo nerimas, ar tik neišklydau iš kelio, nes net padoresnio takelio po kojomis nesimatė. Gerai, kad kelias buvo aiškiai sužymėtas. Bent kol kas, nes mėlyni ženklinimo dažai ant liaunų medelių kamienų jau buvo pablyškę. Brrr… Apsidžiaugiau, kad ši kelio atkarpa greitai baigėsi ir toliau vėl galėjau džiaugtis plačiu vieškeliu ir akis maloniai nuteikiančiomis erdvėmis.
🔆Paskutinius kelio kilometrus tiesiog skriejau (kiek tai buvo įmanoma nuėjus beveik trisdešimt kilometrų ir su papildomu svoriu ant pečių), nes turėjau spėti atlėkti iki Bilionių seniūnijos ir gauti antspauduką į piligrimo pasą. Kaip gerai, kad prisiminiau, jog šiandien penktadienis ir kad valstybinės įstaigos gan anksti baigia darbą. Priešingu atveju būčiau maklinėjusi sau po pievas, debesis skaičiavusi ir nuotraukas ramiai dariusi, o tada būtų ištikęs didis nusivylimas. Pro Bilionių piliakalnį pralėkiau kaip vėjas (apie jį daugiau paskaitykite čia Bilionių piliakalnis ). Antspauduką gavau!
🔆Valio! Šiandien jau garantuotai pasiekiau asmeninį rekordą – nuėjau daugiau nei du šimtus kilometrų per vieną žygį! Iki šiol, laigydama po kalnus, tiek atstumo nesurinkdavau, tad naujas pasiekimas džiugina labai.
🔆Ir šiandiena yra paskutinė mano diena Camino Lituano kelyje. Ryt jau skubėsiu šeimai į glėbį. O į kelią dar grįšiu, noriu Žemaitiją patirti iki galo, tiksliau, iki Jurbarko.
Kelias visada lauks tavęs, svarbiausia, tu jo nepamiršk.
Buen Camino!
Pabaigai
Baigusi eiti keliu supratau, kad visą laiką su savimi nešiausi vaikystės prisiminimus iš laisvų, nerūpestingų vasarų pas močiutę kaime, kai laigydavau po pievas, karstydavausi po medžius, pamiškėse rinkdavau žemuoges, eidavau turkštis prie upės. Žygiuodama Camino Lituano keliu vėl patyriau tą laisvą ir laukinį, širdį per kraštus perpildantį džiaugsmą.
Po kelio grįžusi į miestą taip skausmingai ryškiai pamačiau, kad čia nėra gražiųjų horizontų, o aukšti pastatai iš žmonių yra atėmę daug dangaus. Sėdėjau automobilių kamštyje ir galvojau, koks neprasmingai praleistas tai laikas.
Kas labiausiai įsiminė iš kelio?
Trys dalykai:
🔆 Pavasarinės gamtos grožis, be abejo. Eidama keliu apie jį daug pasakojau, tad čia nebesiplėsiu.
🔆Tas stiprus, sunkiai nusakomas jausmas, kai stovi kalvos viršuje, po kojomis atsiveria jaukiai mažas lietuviškas slėnis ir, kiek akys užmato, nei prieš tave, nei už tavęs nėra jokio žmogaus ir automobiliai nepravažiuoja. Virš galvos aukštas dangus skambantis vyturių giesmėmis ir tu pats sau rymantis ant kelio.
🔆Sutikti žmonės, jų paprastumas, gerumas, istorijos, meilė piligrimams ir rūpestis jais.
Ko neprireikė iš kuprinės? Dviejų pakelių popierinių nosinaičių ir kelnių nuo lietaus.
Bet labai pritrūko namie paliktų akinių nuo saulės – iškeliaudama galvojau, kad mažai spindulių kelyje gausiu. Su saule man labai pasisekė, tad likau karšai nubučiuotais ne tik žandais, bet net ir paakiais.
O kas buvo sunkiausia? Sunkiausia dalis, deja, buvo mano žygio batai. Iš mėgstamiausių jie beveik per vieną dieną tapo nekenčiamiausiais. Nors ištarnavę ne vieną sezoną, nešę mane po penkiasdešimt kilometrų per dieną, jie nuvylė mane kelyje ir neišpasakytai nukankino kojas. Camino Lituano baigiau su trim labai skausmingom pūslėm, atmuštais padais ir kulnais.
Tad artimiausias tikslas – atrasti naują ilgiems žygiams tinkamą avalynę.
O tikslas vasarai – pereiti likusią Camino Lituano Žemaitija dalį iki pat Jurbarko. Kai nori, tai tikrai gali.
Ir kviečiu jus išbandyti Camino Lituano! Nebūtinai visą iš karto. Eikite porą trejetą dienų. Arba savaitę. Pajuskite, pamatykite, koks kelias yra gražus. Gaukite kelio dovanų, auginančių netikėtumų, įdomios naujos patirties, gražių pažinčių. Kelias įtrauks ir jau nebepaleis. Garantuoju.
Pirmą kelionės Camino Lituano keliu aprašymo dalį skaitykite čia Devynios dienos Camino Lituano kelyje (1 dalis)
