Šią gegužę išėjau į Camino Lituano kelią. Tam buvo dvi priežastys. Pirma, šiais metais sueina dešimt metų kaip savanorių dėka Lietuvoje atsirado Camino Lituano kelias. Antra, šiais metais sueina dešimt metų mano kelionių po Lietuvą tinklaraščiui. Tad geresnio ir prasmingesnio būdo atšvęsti šias dvi progas negalėjau rasti.
Pasirinkau žemaitiškąją Camino Lituano atkarpą, nes mano gyslomis teka 50 proc. žemaitiško kraujo ir nuo vaikystės myliu šį kraštą. Išėjau norėdama ne tik pati pasidžiaugti keliu, tačiau ir savo draugams, socialinių tinklų sekėjams ir tinklaraščio skaitytojams parodyti šios Lietuvos dalies gamtos, vietų, žmonių grožį, atsiveriantį per ją einant pėsčiomis.
Camino Lituano yra padalintas į skirtingo ilgio atkarpas – per laiką, kurį turėjau, įveikiau devynias.
Užtrukau 9 dienas ir patyriau 46 valandas gryno ėjimo.
Nuėjau 234 kilometrus ir beveik 282 tūkst. žingsnių.
Įkopiau 1700 metrų (tikrai kalvota ta mūsų Žemaitija).
Kasdien rašiau žygio mini dienoraštį, kuriuo dalinausi socialinėje erdvėje, o dabar, nieko nekeisdama, jį perkėliau į tinklaraštį – noriu, kad mano patirtis liktų ilgesniam laikui.
O dabar apie viską iš pradžių.
1 diena. Pikeliai-Židikai: 21,2 km
🔆Kai grožis prasideda dar nestartavus – tai niekas kitas kaip tik geras ženklas. Pikelių centre stovi gražuolė medinė Pikelių Švč. Trejybės bažnyčia – viena seniausių bažnyčių Lietuvoje. Ji tokia paprastutė, tačiau akimirksniu prikausto žvilgsnį.
🔆Vos žengiau už miestelio ribų ir mano akis užpylė šviežumu ir spalvomis sprogstanti gamta. Pakelės ir sodybos dabar skęsta pienių ir rapsų žiedų geltonyje. Sunku atsigrožėti.
🔆Kuprinė, rupkė, pasunkėjo, kai į ją įdėjau vandenį ir maisto davinį. Teko eiti lėčiau nei esu pratusi – sumažinau savo įprastą kreiserinį laukų greitį. Bet ir gerai. Aš noriu ne tik įveikti atstumą, tačiau pamatyti viską, kas aplink gražu. Per greitai lėkdama pro šalį grožio galiu ir nepastebėti.
🔆Šiandiena buvo apie horizonto ir dangaus grožį – laukų tolumos ir debesys konkuravo, kas gražiau atrodys mano nuotraukose.
🔆Po labai poniškos ir skanios kavos su rabarbarų pyragu Dautarų dvare ėjau ir galvojau, kad jei kiekviename Camino Lituano etape per pietus būtų po dvarą su kava ir skanėstais – tuomet tik eiti ir eiti tokiu keliu.
🔆Kai vienu metu lizde kalena gandrai, miške tolumoje kukuoja gegutė, o danguje virš galvos visas būrys vyturių koncertuoja, negali eiti – privalai sustoti ir paklausyti šio gamtos koncerto. Filharmonijoje tokio ir už pinigus negausi.
🔆Camino Lituano Žemaitijoje (gal kitose atkarpose kitaip) labai vienišas. Čia nėra minių žygeivių, kuriais pertekę piligrimų Camino keliai Ispanijoje. Eidama vis mąsčiau, ką galima padaryti, kad daugiau užsieniečių pas mus atvyktų žygiuoti? Lietuva tokia graži, vasarą žygiuoti pas mus daug vėsiau ir dėl laisvos lovos nakvynės vietose kautis bent kol kas nereikia. Tiesiog gyvenk, tiksliau, eik ir žvenk. Tad kol užsieniečiai neužplūdo mūsų kelių, kviečiu, eikite išbandykite Camino Lituano.
🔆Šiandien dienos mano daina – Evgenya Redko “Tolyn”. Paklausykit, gali būt, kad ir jūs užsimanysite eiti.
Buen Camino!
2 diena. Židikai-Ylakiai: 18,3 km / viso 39,5 km
🔆Iš kur Žemaitijoje tokie platūs laukai ir tiesūs žvyrkeliai? Juose man buvo sustojęs laikas. Ėjau, o atrodė, kad tas begalinis kelias netrumpėja, nors tu ką. Gerai, kad naktį čia lijo – žvyrkeliai bent nedulkėjo mašinoms pravažiuojant (ačiū die nedaug jų buvo).
🔆Kuprinė, rupkė, vėl pasunkėjo, nes į ją nukeliavo keli nereikalingi drabužių sluoksniai. Dešimtą ryto saulė jau smagiai šildė. Bet aš sakau, geriau saulė ir sunkesnė kuprinė, nei lengvesnė kuprinė ir lietus. Ar pritariat?
🔆Akys vėl išsimaudė milžiniškose pienių jūrose. Jose laimingos skendo ir vietinės karvės. Kokia dabar graži jų darbo vieta.
🔆Šiandienos skaičiai: dvi bažnyčios, dvi koplyčios, du stambūs zuikiai, lapė ir koks dešimt gandrų. O Židikai vienareikšmiškai pozuoti mėgstančių gandrų miestelis.
🔆Ėjau tais bekraščiais laukais ir galvojau, kaip paprasta žygiuoti Lietuvoje. Kalba nepasikeitė, mobilių duomenų taupyti nereikia, parduotuvėje žinai, ką pirkti, kavinėse supranti, ką užsisakęs gausi. Visiškas atsipalaidavimas. Tereikia eiti ir mėgautis.
🔆 Nors gal ir negali sakyt, kad kalba nepasikeitė – čia visi žemaičiuoja. Man taip gražiai ta žemaičių šnekta skamba. Negaliu atsiklausyt. Manęs jau kelis kartus klausė, ar suprasiu žemaitiškai. Suprantu, kaip gi kitaip. Juk pas močiutę Žemaitijoje daugybę vaikystės vasarų praleidau. Kalbėti nemoku, bet ein viskon suprasti.
🔆 Iš vaikystės Žemaitiją pamenu pilną karvių. Niekur kitur jų tiek nebuvo. Kai pro autobuso langą pradėdavo jų vis daugiau šmėžuoti, suprasdavau, kad jau greitai pas močiutę būsim. Kol kas kelyje karvių vienetai. Tad prieš Ylakius užmačiusi pilną pievą gražuolių rudmargių, sustojau akis į jas paganyti.
🔆 Pačiame Ylakių centre yra nedidukė kebabinė. Labai rekomenduoju, jei keliausite pro šiuos kraštus!
🔆Ir eilinį sykį padariau išvadą – Lietuvoje gamta yra sunkiai žodžiais nusakomo grožio. Jei iki šiol nepastebėjote, išeikite visai dienai neskubant pasivaikščioti.
Buen Camino!
3 diena. Ylakiai – Seda. 34 km / viso 73,5 km
🔆Šiandien kelias gavosi geras vien dėl to, kad pakeliui buvo lankytinų vietų (nes kaip gi aš be jų). Apžiūrėjau Renavo dvarą, kuriame nesu buvusi (rekomenduoju aplankyti) ir 160 metų senumo eglę. Neįsivaizduojate, kokio aukščio šis medis! Tokios storos ir ūgingos eglės nebuvau regėjusi.
🔆Pagaliau prasidėjo Žemaitijos nuostabūs kalneliai. Žingsnį lėtinantys vaizdai – sakyčiau net mini slėniai – nuo jų atsiveria. Ir prisiminiau vieną taisyklę, jei visą laiką leidiesi žemyn, kažkada kažkur vis tiek teks užlipti aukštyn.
🔆Trečias etapas nusimatė būti ilgas – virš trisdešimt kilometrų, tad iš anksto sau pažadėjau, kad nepamiršiu tarp žingsnių įsprausti ir daugiau poilsio. Jau šiek tiek pavargusi pirmam sustojimui pasirinkau keistoką vietą (geriau nieko nebuvo) – laukuose, žvyrkelių sankryžoje, prie kryžiaus, su vaizdu į karvių fermą tolumoje. Neužsibuvau. Vėliau kelias man pasiūlė autobuso stotelę. Jau geriau, pagalvojau. Yra suoliukas ir nuo vėjo sienos saugo. Bet ten taip pat nelabai patiko. Trečias kartas nemelavo – kojas ilsinau saulės maudomoje vietoje prie Renavo dvaro. Ten buvo gerai. Pageidaučiau daugiau tokių poilsio stotelių išvargusioms piligrimų kojoms. Netikiu, kad per daug noriu.
🔆Lietuvoje kai išeini į Camino dažnai turi tik save ir gamtą, tad šiandienos skaičiai – keturios stirnos, viena lapė, dvi gulbės, banda karvių nesiskaičiuoja. Visus išgąsdinau (išskyrus karves), nes su sunkia kuprine ant pečių ir žvyru po kojomis neišeina tyliai žygiuoti. Manęs nebijo tik vyturiai (ir karvės) – varo savo giesmes nenutildami ir padange lakioja.
🔆Apturėjau šiandien ir komedijos elementą – per rapsus šokinėjančią stirną. Balsu juokiausi. Reikia pamatyti, kad suprastum. Ar esat kas stebėję tokį cirko vertą pasirodymą?
🔆Kažkur vidury laukų, ant plento prieš mane išdygo dviratininkas. Mynė susikaupęs toks visas. Jis su maža kuprinyte, aš su savo didele kuprine. Prasilenkdami pasilabinome ir kiekvienas savu keliu nukeliavome. Pagalvojau, kiek daug žmonių mūsų gyvenimuose neužsilaiko. Vadinasi, nereikia.
🔆Esu girdėjusi, kad išėjusiems į Kelią jis dažnai dovanoja dovanas. Jau patyriau, kad tai gryna tiesa. Tik tas dovanas reikia pamatyti. Aš savas jau pastebiu. Šiandien supratau, kad ne pirma diena nakvynės vietoje gaunu plačią lovą, o aš tikrai mėgstu plačiai miegoti. Šiandien, kai Kelias atsisuko taip, jog saulė turėjo plieksti tiesiai į veidą, dangų ėmė ir uždengė lengvi debesys. Ir trečia diena einu be lietaus.
Nekelk Keliui lūkesčių, o imk tai, ką jis duoda.
Buen Camino!
4 diena. Seda – Alsėdžiai. 23 km / viso 96,5 km
🔆Šiandienos etapas vėl suteikė man daug džiaugsmo, o tiksliau – lankytinų vietų. Prieš palikdama Sedą ir praeidama Žemaičių Kalvariją išsukau iš maršruto ir apabėgau įdomesnius ten buvusius objektus. Negaliu nepasidalinti:
– Sedoje aptikau Sedos vandens malūną, o šalia jo nuotaikingą Zitos Kelmickaitės suoliuką su lentele klausiančia ‘Ar čia verta tiek gyvenime siusti?”. Na tikrai, ar verta? Taip pat mažutę dailią medinę Šv. Jono Nepomuko bažnyčią. Šalia jos išskirtinę koplytėlę bei skulptūrą – mokyklinį suolą Vytautui Mačerniui. Jei teisingai supratau, Mačernis keletą metų mokėsi Sedoje.
Ir kaip vyšnia ant torto šioje kompanijoje – medinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia. Labai įspūdinga.
– Žemaičių Kalvarijoje esu prieš daugelį metų buvusi, tad greitai užlėkiau patikrinti, ar tai, ką pamenu, tebestovi savo vietose. Taigi, Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bazilika, Žemaičių Kalvarijos (Šv. Jono kalnas) piliakalnis. Taip pat senasis gaisrininkų bokštas (labai juokingas) ir paminklas Žemaičių motinoms, kurios nuolat laukia savo vaikų, sugrįžtančių iš įvairių pasaulio kampelių.
– Alsėdžiuose aptikau dar vieną galingą medinę Švč. M. Marijos Nekalto Prasidėjimo bažnyčią. Na, tiesiog vau.
🔆 Išėjus iš Sedos neužilgo apėmė jausmas lyg pagaliau būčiau atėjusi iš laukinės į apgyvendintą Žemaitiją. Praėjau daug sodybų, vienkiemių, gyvenviečių. Ir laukuose, ir kiemuose vyko veiksmas. Pajutau, kad kelias pagaliau gyvas ir kad ne tik dvi stirnos ir viena lapė su pora zuikių čia gyvena.
🔆 Kai draugei nusiunčiau nuotrauką iš šiandienos, ji atrašė “eini pienių keliu”. Na ir tikrai, tiksliau neapibūdinsi. Gali būti, jog šiąnakt aš sapnuosiu pienes ir kaip jų laukus fotografuoju. Bet negalėjau nefotografuoti – nuostabiai gražu!
🔆Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę… prieš daugelį metų eiliavo visiems gerai žinomas Lietuvos poetas. Žemaitijoje niekas nei kelmuota, nei nuplikę, bet kad kalnuota – tai tikrai. Na, tikslumo dėlei, kalvota. Tad kelias šiandien linksmai vingiavo kairėn dešinėn ir smagiai šokinėjo aukštyn žemyn. Kažkelintame kilometre mane aplenkė senolis su dviračiu. Netoli nuvažiavo. Prieš įkalnę teko nulipti. Užvežė dviratį į viršų, tada nulėkė žemyn ir vėl iš pradžių. O aš ką? Aš tai visur savomis kojomis, kas man belieka. Tačiau kokius vaizdus regėjau eidama tuo nepailstamai banguojančiu keliu!
🔆Tiesa, pakeliui pasitaikė dailus, visai stiprus arklys. Bandžiau su juo susidraugauti, nes juk kam eiti, jei gali joti? Neįtiko arkliui mano pasiūlyta žolė. Na, bet bent jau pabandžiau. Drauge au arkliu ganėsi ponis. Pastarasis labai įtartinai į mane žiūrėjo ir nesiartino. Matyt kažką įtarė.
🔆Kai pabodo fotografuoti pienes, pradėjau skaityti kaimelių, gyvenviečių pavadinimus svarstydama, kaip jie atsirado. Pavyzdžiui, Rotinėnai. Nuo žodžio rotuoti? Bet senais laikais tokio žodžio nenaudojo žmonės. Nuo žodžio rot – angliškai pūti? Bet senovėje lietuviai anglų kalbos juk nemokėjo. Mažai naudos iš tų mano pamąstymų gavosi.
🔆Dar svarsčiau, kas geriau – asfaltas ar žvyrkelis, kai jais vienodai dažnai važiuoja automobiliai? Nusprendžiau, kad gal asfaltas, nes per daug žiauru nuolatinėse automobilių dulkėse skęsti. Bet jei transporto priemonių nedaug, žinoma, žvyrkelis smagiau.
🔆 Na ir pabaigai – svarbus pareiškimas. Šiandienos kelio etapas yra pats įspūdingiausias iš tų, kuriuos jau įveikiau. Jei svarstote bandyti žemaitiškąjį Camino, tai ketvirtą etapą labai rekomenduoju. Gražus, įvairus, įdomus – man žaibiškai kilometrai susirinko.
🔆Esu dėkinga už ketvirtą kelio dieną be lietaus.
Kelias moko vertinti ir būti dėkingu už mažus dalykus.
Buen Camino!
5 diena. Alsėdžiai – Telšiai. 27km / viso 123,5km
Kuo (ne)kvepia kelias Žemaitijoje ir orientacinis prie Germanto
🔆Aš radau piligrimų rojų. Jis labai paprastas. Po dienos žygio – dušas, sotus maistas ir lova. Daugiau nieko nereikia. Ir šį tekstą rašau jums iš rojaus, tiksliau, iš šiltų patalų.
🔆 Pastarosiomis dienomis labai dažnai girdžiu gegutę kukuojant. Tai, panašu, šiais metais būsiu ypač turtinga.
🔆 Žemaitija tikrai yra apie pakelės koplytėles ir medines bažnyčias. Pastarosios man yra grožių grožis. Ir taip džiaugiuosi, kad šiame kelyje jų yra tiek daug ir tokių įspūdingų. Šiandien dar vieną nuskyniau į savo asmeninę kolekciją – Lieplaukės Šv. Jurgio bažnyčią.
🔆Panašu, Lietuviai nepratę prie einančių piligrimų. Visada nustebę žiūri į mane ir pasisveikina tik jei aš pasisveikinu pirma. Faktas, reikia daugiau piligrimų, tiksliau žygeivių einančių Camino Lituano. Neseniai kalbėjau apie tai su drauge, ėjusia vienu iš Camino Portugalijoje-Ispanijoje. Ji sako man, bet Lietuvoje per mažai infrastruktūros. Na, taip, čia tas sunkusis klausimas, kas pirmas – višta ar kiaušinis? Žygeivis ar infrastruktūra? Nežinau, koks teisingas atsakymas. Norėčiau, kad žygiuotų žmonės net jei pakeliui ir negaus saldaus pyragėlio su latte kava. Juk ne dėl to einama į kelią?
🔆 Pakeliui renku antspaudukus. Tai tradicija atėjusi iš ispaniškųjų piligriminių kelių. Piligrimas į piligrimo pasą renka antspaudukus kaip įrodymą, jog įveikė etapą ir ėjo keliu. Kelio pabaigoje pasai patikrinami ir išduodamas Piligrimo pažymėjimas. Jei gerai pamenu, reikia nepertraukiamai nueiti ne mažiau kaip 100 km, kad galėtum pretenduoti į pažymėjimą. Lietuvoje pažymėjimo neduoda, tačiau didis azartas yra tuos antspaudėlius rinkti. Gaunu juos įvairiai – nakvynės vietose, turistų informacijos centruose, bažnyčiose, keliose vietose prie bažnyčių yra dėžutės su antspaudais. Šiandien gavau net tris gražius antspaudus.
🔆 Šiandienos vyšnia ant torto – orientacinis miškelyje prie Germanto ežero. Dalis etapo kažkodėl liko nesužymėta. Arba gal išsiskyrė fizinis sužymėjimas ir skaitmeninis maršrutas. Nežinau. Ėjau kur vedė skaitmena. Dar savo Stravą programėlę atsidariau. Vieną kitą kampą nukirtau ir atsidūriau prie Germanto. Šlovė skaitmeninėms navigacijoms ir geram ryšiui. Be to nesu tikra, kur būčiau atsidūrusi. Beje, Germantas, kaip ir netoli jo esantis Ilgis bei tarp jų ošiantis didelis pušynas – nuostabi vieta pasivaikšioti, esu apie tai rašiusi tinlaraštyje Pėsčiomis tarp Germanto ir Ilgio.
🔆 Po beveik šimto kilometrų per gamtą penki kilometrai Telšių asfaltu užmušė.
🔆 Tiesa, neparašiau, kuo (ne)kvepia Žemaitija. Ogi karvių mėšlu. Žemaičių prašau neįsižeisti. Bent jau man tai yra kvapas, kuris 100 proc. primena vasaras pas močiutę kaime ir sukelia nostalgiją. Vos prieš porą dienų verkiau, kad dingo karvės iš Žemaitijos. O vakar ir šiandien jų kelias sočiai pribėrė. Kaip gerai. O dėl (ne)kvepėjimo tai, pavyzdžiui, Nepalo Himalajuose takai, kuriais ėjau, dvokė tuo, ką krovinius į kalnus gabenantys asilai po savęs palieka. Ir nieko čia nepadarysi. Toks gyvenimas. Pas mus karvės, Nepale asilai.
🔆Žiauriai patinka, kad miestų pavadinimai parašyti žemaitiškai. Visus fotografuoju.
🔆 Camino kelio ženklinime atsirado naujas ženkliukas – meškos letena. Medalis tam, kas taip sugalvojo.
🔆 Apie Telšių lankytinas vietas nerašysiu, ilgai užtrukčiau (apie miesta daugiau galite paskaityti tinklaraščio įraše čia Tarp Plungės ir Telšių ). Tačiau prie savo mėgstamiausios norus pildančios meškutės spėjau dar nueiti.
Pasveikinkime ir pakalbinkime žygeivius su didelėmis kuprinėmis. Jie gali būti piligrimai.
Buen Camino!
Antrą istorijos dalį skaitykite čia: Devynios dienos Camino Lituano kelyje (2 dalis)
