Aukštadvaris ir jo apylikės besibaigiant žiemai. Dvidešimt trys kilometrai, o pakeliui: gražuolė medinė Aukštadvario bažnytėlė, Aukštadvario piliakalnis, net keli šaltinėliai, kalnai kalneliai ir pakalnės su jaukiais slėniais, hidroelektrinė, Kartuvių kalnas. Kartais po kojomis vos vos sniego buvo, o kartais – vis dar beveik pusnys voliojosi. Beeinant jaukiai dideliais kąsniais pasnigo. Vėjo nebuvo, tad, pakėlus veidą į dangų, neblaškomos snaigės jaukiai tūpė tiesiai ant blakstienų. Vaikščiojimas gamtoje – labai geras būdas pailsėti.
Toliau – daugiau apie vietas, kurias berenkant žygio kilometrus suvėriau į atradimų karolius.
Aukštadvario Kristaus Atsimainymo bažnyčia
Šimtametė medinė Aukštadvario bažnytėlė, kaip aiškiai išsiskiriantis miestelio objektas, šį kartą žymėjo suplanuoto žygio pradžią ir pabaigą. Bažnyčios varpams ankstyvą rytą netikėtai suskambėjus, kilo mintis, kad gavome gero kelio palinkėjimą.
Žaviuosi medine Lietuvos architektūra. Jau istorine tapusi Aukštadvario bažnytėlė nedidukė, tačiau elegantiška. Statyta 1910–1913 m., ji turi neogotikos elementų, į dangų kelia du grakščius bokštus ir smailų keturšlaitį stogą. Pastato frontonus keliose vietose puošia saulės motyvai.
Aukštadvario piliakalnis
Piliakalnis žymi vietą nuo kurios prasidėjo Aukštadvario miestelis, mat būtent čia savo gyvenvietę buvo įkūrę pirmieji teritorijos apgyvendintojai. Piliakalnis rymo Aukštadvario miestelio pietvakariniame pakraštyje. Iš vienos pusės savo kairiuoju krantu jį gobia Verknės upelė, iš kitos – Pilaitės (Zomkelio) ežeras. Piliakalnis apaugęs medžiais, kurių vienas kitas, akivaizdu, gali pasigirdi nugyvenęs solidų skaičių metų.
Į piliakalnio viršūnę veda ilgi mediniai laiptai. Viršuje – tuščia erdvi aikštelė. Vietos piliai tikrai pakankama. Ji 10-14 amžiuje čia ir stovėjo. Navinpilio vardu buvo vadinama ir ne kartą kryžiuočių buvo pulta. Kai gynybai ji tapo nereikalinga, sakoma, joje buvo įsikūrę Didžiojo kunigaikščio, o vėliau, ir kitų savininkų dvarai.
Kasinėjimų metu čia rasta apie 1800 įvairių dirbinių ir apie 19 000 puodų šukių. Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.
Aukštadvario (Verknės senvagės) šaltinis
Šaltinis iš žemės trykšta upelės Verknės senvagės kairiajame krante, Aukštadvario pietvakariniame pakraštyje. Šaltas, švarus vanduo išgraužta vagele nuvingūriuoja šlaitu žemyn tiesiai į upės senvagę. Pasakojama, kad prieškario laikais netoli šaltinio buvo tiltas, malūnas, lentpjūvė. Dabar jų egzitavimo niekaip nebeužčiuopsi. Vietos gyvenojai nuo senų laikų tiki, kad šio šaltinio vanduo ne tik numalšina troškulį, tačiau ir gydo, mat teka „prieš saulę į rytus“. Sakoma, kad šaltinio vanduo pasemtas ir laikomas ilgai negenda. Reikėjo man pasemti vandens į buteliuką ir padaryti eksperimentą, nes smalsu, ar tai teisybė.
Dabar šaltnio aplinka yra pritaikyta patogiam jo lankymui. Yra net mažutė aikštelė su suoliukais.
Aukštadvario Hidroelektrinė
Verknės upelės vagą pažabojusi hidroelektinė nedidukė, miško apsupta, tylos apgaubta. Įdomu tai, kad ji yra įtraukta į Aukštadvario regioninio parko kultūros paveldo vertybių objektų sąrašą. Vadinasi, saugoma valstybės. Statyta 1959 m. Dėl šios hidroelektrinės Verknė pakeitė vagą ir savo vandenis pradėjo nešti kiek toliau nuo miestelio.
Rangavos Alko Šaltinis
Dar vienas šaltinis kelyje. Šį kartą Aukštadvario apylinkėse esančiame Rangavos kaime.
Išlindusią iš miško mane pagavo atvira erdvė, kurioje piešėsi vandens telkinio ir gyvenamojo namo jo krante vaizdas. Paaiškėjo, kad tai sodyba su tvenkiniais, o šalia trykšta veržliausias šių apylinkių (Verknės kraštovaizdžio draustinio) šaltinis, turintis Rangavos alko pavadinimą. Dabar šaltinis gražiai sutvarkytas, link jo veda medinis takas. Ir netgi metalinis puodelis šalia pakabintas, kad galėtum šalto, skaidraus, ir, sakoma, gydančio vandens lengvai pasisemti. Pasakojama, kad anksčiau šaltinis tryško iš seno didelio ąžuolo kelmo, o vėliau gyventojai jį apmūrijo.
Šaltinis iš žemės gelmių kyla keliomis versmėmis. Stebėdama šiek tiek hipnotizuojantį minkšto smėliuko šaltinio dugne burbuliavimą, akimirksniu prisiminiau Ūlos akį bei Svilės šaltinius. Besiveržiančio vandens galia mane kaskart pakeri ir nepaisant to, kiek daug jau šaltinių šaltinėlių esu mačiusi, prie kiekvieno naujo vėl susižavėjusi stebiuosi.
Kartuvių kalnas
Virš jūros lygio šimtą septyniasdešimt metrų pakilęs kalnas žiemos metu atvėrė šalia esančio ežero horizontą. Nuogos medžių lajos buvo lengvai permatomos, tačiau, sutikite, žiemą grožėtis vandens telkiniais gan sudėtinga. Sukaustyti ledo ir apsikloję baltais sniego patalais jie nelabai skiriasi nuo didelės užpustytos pievos.
Nors jis dar vadinamas Šibos kalnu, pirmasis pavadinimas iš karto įsitvirtina atmintyje nepalikdmas šansų antrajam. Pasidaro smalsu, kodėl toks pavadinimas? Pasirodo, priežastis labai paprasta ir tokia, kokios galėjai tikėtis – ant kalno buvo kariami žmonės. Gilioje senovėje dvarininkai taip susidorodavo su nepaklusniais baudžiauninkais. Čia buvo pakarta ir daug valstiečių, kurie dalyvavo 1863 m. sukilime. Sakoma, jų kūnus vėliau sumetė į šalia esantį Navos ežerą. Tikiuosi, dėl to ant kalno naktimis nesivaidena. Kita istorija pasakoja, jog pagonybės laikais Kartuvių kalnas buvo alkakalnis, kurio viršuje mūsų protėviai garbino dievus ir vykdė aukojimo apeigas.
Štai toks smagus pažygiavimas gavosi.
