Sena patarlė sako: „Nemesk kelio dėl takelio“. Tačiau drįsčiau sakyti, kad ne visada verta šio patarimo klausyti. Ypač jei esi smalsus žmogus, pagrindinius kelius daug kartų išvaikščiojęs. Tokioms mintims galvoje susivijus, eilinį pasivaikščiojimą po savo gimtąjį Vilnių, kai minu daugiau mažiau tradicinį ratuką per Gedimino prospektą, Katedros aikštę, Didžiąją ir Vokiečių bei Vilnaus gatves, pripildžiau daugybe nuklydimų į šalis. Mat išsiruošiau iešoti siauriausių miesto gatvelių ir praėjimų. Dalis jų pasislėpę vietose, kurias geriausiai žino tik aplinkiniai gyventojai. Smalsiai klajodama po Senamiestį ne tik dar geriau miestą pažinau, tačiau ir puikiai pasivaikščiojau.
Gatvelių ieškoti ir jų istorijas sužinoti man padėjo “Neakivaizdinis Vilnius” sukurtas maršrutas “Siauriausių gatvelių labirintais”. Dalį gatvelių žinojau, tačiau kai kurie praėjimai man buvo netikėtas ir įdomus atradimas.
Nykštukų pasažas, arba žemiausia gatvė (Vokiečių g. 24 kiemas)
Jei nežinai, kad toks praėjimas yra, eidamas Vokiečių gatve, jo nepastebėsi. Pasažas glaudžiasi kiemo gilumoje ir sujungia jį su kitu kiemu. Vilniaus senamietis unikalus tuo, jog jo kvartalai yra dideli, tarp gatvių talpinantys ir po kelis vidinius kiemus, kurie tarpusavyje susijungia įvairias praėjimais, tuneliais, tarpuvarčių sistemomis. Nykštukų pasažas, kaip ir ne viena mano toliau aprašyta gatvelė, būtent tokios ir yra.
Nykštukų pasažu praėjimas vadinamas dėl savo labai žemų lubų. Eidama juo turėju saugoti galvą.
Mėsinių gatvė
Nuo Vokiečių gatvės atsispirianti ir į Senamiesčio gilumą panyranti siaura, akmenimis grįsta gatvelė. Vienas automobilis ja pravažiuoti galėtų, tačiau dviems prasilenkti niekaip nepavyktų. Bėgant metams ši gatvelė matė daugybę aplinkos transformacijų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą ji buvo centre žydiškų Vilniaus kvartalų, kurie pokariu buvo išgriauti. Gatvės pavadinimas kilęs nuo čia buvusio vienaaukščio mėsos turgaus pastato su uždaru vidiniu kiemu.
Arklių gatvė
Arklių gatvė – viena seniausių Vilniaus gatvių. Jos pavadinimas primena laikus, kai ši gatvė jungė Vilniaus rotušę ir arklių turgų. Vėliau ji tapo „kultūringesnė“ – yra lydėjusi žmones net į keturis teatrus. Eidami gatve rasite paminklinę lentelę, kuri žymi karo laikais čia buvusį žydų teatrą. Iki 1951 m. čia buvo dar vienas pastatas, kuriame veikė teatras, nuo 20 a. pr. žinomas kaip „Palas“. O dabar ja galite patekti į veikiančius „Jaunimo“ ir „Lėlės“ teatrus.
Tunelis Subačiaus gatvėje (Subačiaus g. 16).
Daugybę kartų esu ėjusi Subačiaus gatve, tačiau čia esančio labai siauro tunelio (65–80 cm pločio) niekada nepastebėjau. Na, sakoma, kai neieškai, tai nerandi. Šis nelabai išvaizdus tunelis veda į vidinį kiemą. Vietiniams gyventojams, panašu, kad jis naudingas – ne tik į gyvenamojo namo kiemą patenki, tačiau gali nukirsti kampą į kitą gatvę.
Šv. Kazimiero gatvė
Daugeliui žinoma Senamiesčio gatvelė. Siaura, aukštų sienų įrėminta ji bėga per nediduką kalnelį. Išskirtinis jos akcentas – virš gatvės įrengta arka, kuri jungia skirtingose gatvės pusėse esančius pastatus. Aplink šią gatvelę nuo 17 a. buvo įsikūrę jėzuitų ordino atstovai. Jėzuitų ordino profesų rūmai ir vienuolynas – mūrai, dabar priklauso Jėzuitų gimnazijai.
Siauriausia Vilniuje vadinama gatvelė (Savičiaus g. 11 kieme)
Vidinių kiemų labirintus skrodžianti gatvelė tokia siaura, kad stovėdama jos viduryje ir pakėlusi į šonus abi rankas vienu metu galiu paliesti skirtingų namų sienas. Nors gatvelę įrėminančios namų sienos ir šerpetoja senų dažų atplaišomis, pereiti ja labai įdomu. Šios siauros gyvačiukės nepastebėsite eidami Savičiaus gatve, ji pasislėpusi giliau. Priėję Savičiaus g. 11 namą (beje, jame 1907–1908 m. gyveno ir kūrė M. K. Čiurlionis), kiemo vartų arkoje, dešinėje, pamatysite koridorių, kuris nuves į mažąją gatvelę. Ji dažnai nominuojama siauriausia Vilniaus gatve.
Siaura gatvelė (Pilies g. 38)
Iki šiol galvojau, kad šis praėjimas veda į vieną iš daugelio uždarų senamiesčio kiemų, tad niekada neužsukdavau. Pasirodo, verta buvo išklysti iš pagrindinės gatvės. „Neakivaizdinio vilniaus“ maršrute radau įdomią šį praėjimą supančios teritorijos istoriją. 18 a. pabaigoje čia veikė dvi smuklės ir kavinė, įsikūrė 19 a. pradžioje italų kilmės pirklio J. Skavezanio parfumerijos parduotuvė. 19 a. pastate veikė konditerijos parduotuvė, buvo įsikūręs pirštinių siuvėjas. Nuo 1870 m. iki 1922 pastate veikė tėvo ir sūnaus Syrkinų įkurtos spaustuvė, kurioje 19 a. pabaigoje dirbo daugiau kaip 100 darbuotojų, ir vienas seniausių mieste knygynų.
Gatveles išvardinau eilės tvarka taip, kaip per jas keliavau. Tikiuosi, kad mano atradimai įkvėps ir jus smagiai miklinant kojas pažinti kitokį Vilnių.
Beje, jei domina mažiau žinomos, tačiau dėl to ne mažiau įdomios Vilniaus vietos, išbandykite šį mano maršrutą: (Ne)pastebėtas Vilnius – kitoks maršrutas po sostinę .
