Apie keliones po Lietuvą, žygius per kalnus ir kaip frazė “daugiau niekada” vedė mane prie vis didesnio iššūkio papasakojau kelionių tinklalaidėje. Jūsų akims trumpa ištrauka iš pokalbio, o ausims – nuoroda į pilną jo įrašą.
Esi sakiusi, kad pasaulis atsiskleidžia tiems, kurie vaikšto pėsčiomis. Ką tau reiškia ši frazė?
Tai yra vienas iš mano gyvenimo moto. Nes tikiu ir mano patirtis ne vieną kartą įrodė, kad iš tikrųjų taip ir yra. Kai eini pėstute, nesvarbu, savo šalyje ar užsienyje, daug detaliau, aiškiau ir smagiau, ir visaip kaip kitaip geriau pažįsti pasaulį, vietas, kuriose esi. Dėl to man labai patinka vaikščioti.
Kada buvo pirmasis tavo žygis, kad ir Lietuvoje, bet toks jau rimtesnis? Kada žygiai atėjo į tavo gyvenimą?
Keliones po Lietuvą aš pradėjau praktiškai prieš 12 metų, kai mano vaikai prakuto, tapo sąmoningesni ir galėjau lengviau su jais keliauti. Norėjau jiems parodyti Lietuvą. Pirmais metais keliavome po dvarus. Antrais – pradėjome atrasti Lietuvos takus, tuos, kurie yra įrengti, pažymėti, turi savo pavadinimus. Galima būtų sakyti, kad tai buvo tarsi užuomina į žygius. Kol vaikai buvo maži ir kai jie augo, pažintinius takus ne vienus metus tyrinėjome, nes jų Lietuvoje yra labai daug.
O tada į Lietuvą atėjo naujas vajus, mada žygiuoti. Atsirado pirmieji masinių žygių organizatoriai. Aš visada mėgau aktyviai būti ir vaikščioti, tačiau nesu ta, kuri išeina bet kur į mišką ir eina, kur akys mato. Esu miesto vaikas, gimiau ir užaugau Vilniuje, tai turiu šiokią tokią baimę pasiklysti.
Man visada daug ramiau eiti, kai būna trasos paruoštos, sužymėtos. Dėl to, matyt, iš karto tapau viena iš pirmųjų, kuri į organizuojamus masinius žygius pradėjau vaikščioti. O įsimintiniausiu tapo pirmasis mano masinis žygis, kuomet nusprendžiau eiti penkiasdešimt kilometrų per dieną pajūriu.
Radai naudingos informacijos, patinka mano kuriamas turinys ir nori atsidėkoti? Tai padaryti galima paspaudus šią nuorodą PAREMK MANE
Prieš tai pabandymui nuėjau dvidešimt kilometrų. Tada pagalvojau, nueisiu ir penkiasdešimt. Taip, dvidešimt kilometrų buvo lengva, o ties dvidešimt penkiais pasidarė labai sunku. Skaudėjo ir kojas, ir klubus – buvau nepakankamai fiziškai pasiruošusi. Labai gerai pamenu, kai žygio pabaigoje tolumoje pamačiusi Klaipėdą praktiškai apsiverkiau iš džiaugsmo.
Apie tai, kuo baigėsi mano penkiasdešimties kilometrų žygio avantiūra, kaip aš pamilau kalnus ir ką patyriau Nepalo Himalajuose kopdama į penkių kilometrų aukštį virš jūros lygio sužinosite paklausę viso mano pokalbio kelionių tinklalaidėje „Kelionių režimas“.
