Šių metų pavasarį įveikiau vieną iš įspūdingiausių žygių maršrutų Nepalo Himalajuose – Manaslu Circuit Trek. Maršrutas veda aplink Manaslu (8163 m) – aštuntą pagal aukštį kalną pasaulyje, o aukščiausia jo vieta Larkya La Pass perėja yra 5 106 m virš jūros lygio. Kai grįžau į Lietuvą, apie šį išskirtinį iššūkį papasakoti paprašė LRT.lt portalo žurnalistė. Dalinuosi, ką jai papasakojau.
Pirmiausia – kas jus pašaukė į Nepalą? Ar iš arti pamatyti Himalajus buvo sena jūsų svajonė? Kodėl leidotės į šią kelionę?
Ne kartą buvau girdėjusi, kad žygiai Nepalo Himalajuose yra kažkas labai ypatingo. Klausiausi istorijų ne vieno pažįstamo žmogaus, kopusio į Everesto bazinę stovyklą. Tad kai praėjusiais metais, po žygio per Turkijos kalnus, svarsčiau, kur norėčiau kitos kelionės, Nepalas tapo mano nauja svajone. Pasistengiau ją kuo greičiau išpildyti, nes kam gi tau gyvenimas, jei svajonės lieka tik svajonėmis?
Vedina savo gyvenimo filosofijos, kad pasaulis atsiveria einantiems pėsčiomis, nesirinkau populiariausio maršruto Nepale – žygio į Everesto bazinę stovyklą. Nenorėjau tiesiog užlipti į viršų, nusileisti žemyn ir grįžti namo. Norėjau labiau pažinti patį Nepalą, pamatyti, kaip kalnuose gyvena žmonės, patirti daugiau gamtos. Ir tada mano akis pagavo aprašymas žygio Nepale vedančio aplink aštuntą aukščiausią kalną pasaulyje – Manaslu. Patarasis žadėjo man tai, ko troškau.
Koks buvo pats pirmasis įspūdis, kai jūsų lėktuvas nusileido Nepale?
Pirmas įspūdis žengus iš lėktuvo – šiltas oras ir taip laukiami kalnai tolumoje. Leidomės ir nakvojome Nepalo sostinėje Katmandu. Milijoninis miestas pilnas judesio ir triukšmo. Katmandu nenustebino, nes kažkuo priminė Pietų Amerikos – Paragvajaus, Bolivijos, kur teko lankytis – miestus. Pirmą dieną trikdė tik eismo chaosas gatvėse. Nors vėliau supratau, kad chaosas ten tik mums, europiečiams, – jame egzistuoja tvarka, kurią vietiniai puikiai išmano. 🙂
Netrukus prasidėjo ir jūsų žygis. Prašau, papasakokite apie jį: kur žygiavote, kokiame aukštyje, kiek dienų, kur nakvojote?
Per 10 dienų, drauge su grupe lietuvių įveikusi 180 kilometrų ir bendrai sukilusi beveik dešimt kilometrų įveikiau vieną iš įspūdingiausių žygių maršrutų Nepalo Himalajuose – Manaslu Circuit Trek, garsėjantį laukine gamta, autentiška vietine kultūra ir nuostabiais Himalajų vaizdais. Maršrutas veda aplink Manaslu (8163 m) – aštuntą pagal aukštį kalną pasaulyje, o aukščiausia jo vieta Larkya La Pass perėja yra 5 106 m virš jūros lygio. Ją pasiekti ir pereiti buvo pagrindinis viso žygio tikslas, kurį pavyko sėkmingai įgyvendinti.
Fizinis pasirengimas ir pojūčiai: ar šiam žygiui ruošėtės iš anksto? Ar kūnas lengvai aklimatizavosi? Minėjote, kad susidūrėte su deguonies trūkumu. Koks tai pojūtis? Ar nebuvo baisu?
Fiziškai ruošiausi iš anksto, nes iš patirties žinau, kad kalnai (o ypač kai juose žygiuoji vos ne dvi savaites be poilsio dienų) man yra didesnis fizinis iššūkis nei tenka patirti gyvenant kasdienį gyvenimą Lietuvoje. Mano fizinio pasiruošimo kalnams formulė paprasta – ugdau ištvermę (ilgi žygiai), treniruoju širdį (kardio pratimai, vaikščiojimas laipas su sunkia kuprine) ir darau viso kūno mankštą (svorių kilnojimas, pratimai raumenims laikantiems kelio sąnarius). Šiek tiek patirties būnant (bet ne žygiuojant) aukštikalnėse aš turėjau, tad žinojau, koks tai jausmas ir kaip deguonies trūkumas atima jėgas. Dėl to fiziškai ruošiausia kiek galėjau, kad kuo lenviau man būtų žygyje.
Aukštikalnių nebijojau, buvo tik neramu, nes nežinojau, kaip mano organizmas sureaguos į deguonies trūkumo ir didelio fizinio krūvio kokteilį. Tačiau mūsų maršrutas buvo sudėliotas taip, kad aklimatizacija (prisitaikymas prie mažėjančio deguonies kiekio) vyktų po truputį ir nuosekliai. Pradėję žygį apie septynių šimtų metrų aukštyje virš jūros lygio penkis kilometrus pasiekėme tik devintą dieną, pakeliui dvi dienas nakvoję 3,5 km aukštyje. Niekas iš grupės kalnų liga nesusirgo ir nieko su sraigtasparniu žemyn gabenti neprireikė. Nors, žinoma, pavienių nemalonių pojūčių patyrė visi. Aš pačiame viršuje netekau apetito, naktį labai sunku buvo miegoti – vis prabusdavau, nes rodės, kad trūksta oro, o žygiuodama jaučiau lengvą svaigulį. Be to, tausodami sveikatą ir vengdami kalnų ligos viršuje žygiavome super lėtai.
Kaip žinia, Nepalas yra skurdi šalis. Kokių kontrastų, lyginant su Europa, ten išvydote? Turbūt jums teko pabendrauti ir su vietiniais – kokį įspūdį jums paliko vietos žmonės?
Nepalo regionuose žmonės labai vargingai verčiasi. Žemumose kaimeliuose daug namų panašūs į lūšnynus, aukštikalnėse vietiniai gyvena iš akmenų suręstuose statiniuose. Nepaisant skurdo, nepaliečiai yra tvarkingi. Net ir Katmandu atmintyje man išliko kaip tvarkingas ir gan saugus miestas. Vietiniai žmonės – kuklūs, mandagūs, dažnas mums šypsojosi. Nedaug su jais teko bendrauti dėl kalbos barjero. Pagrindiniu langu į Nepalo kultūrą, papročius mums buvo vietinis žygio vedlys-gidas, vadovavęs grupei. Būtent jis mums papasakojo, kokia nelengva dalia tenka aukščiau kalnuose gyvenantiems žmonėms, iki kurių namų negali privažiuoti jokia transporto priemonė ir reikalingus daiktus reikia atsigabenti asilais arba sau ant kupros, o būstą šildyti tenka džiovintu jako mėšlu, nes malkų nepakanka – medžių aukštikalnėse mažai. Apie tai, ką reiškia visur aplink plevėsuojančios penkių spalvų vėliavėlės ar Himalajuose žygeivius keliuose lydinčios akmenų sienos. Gidas mus mokino teisingai nusilenkti vienuolyne prieš šventųjų statulas, pasakojo apie šalyje egzistuojančią kastų sistemą. Beveik šeimos nariais tapo ir nešikai – trys kuklūs nepaliečiai keliavę drauge ir nešę dalį mūsų daiktų. Malonu buvo matyti, kaip nuoširdžiai jie džiaugėsi, kai visi sėkmingai pasiekėme perėją.
Kas kelionėje po Himalajus kėlė daugiausia iššūkių, buvo sunkiausia? Ar šis žygis tinkamas visiems, ar vis tik reikia tam tikro pasirengimo?
Kai pagalvoji, tai juokinga, bet man sunkiausiai tveriama buvo gyvenimo sąlygos aukščiau kalnuose. Kuo aukščiau kilome, tuo paprasčiau gyvenome. Nameliai vėjų perpučiami, nešildomi, viduje sėdėdavome su pūkinėmis striukėmis, miegojau žieminiame miegmaišyje papildomai užsiklojusi antklode. Ilgainiui kambariuose neliko ne tik dušo, bet ir tualeto. Už papildomą kainą galėjai gauti karštą dušą, bet maudaisi ledinėje patalpoje ir visas sušilęs bei šlapia galva eini per šaltą lauką į šaltą namelį. Niekas iš mūsų nerizikavome susirgti, tad ne vieną dieną teko griebtis drėgnų servetėlių (galvos jomis, aišku, neišsiplausi). Visos šios sąlygos išgyvenamos, tačiau kaskart, po sunkaus žygio, taip norėdavosi patogumų ir ypač daugiau šilumos. Jau girdžiu sakančius, kas čia per išlepimas. Tačiau netikiu, kad tie, kurie taip sako, gavę galimybę rinktis tarp šaltos palapinės ir kambario su patogumais pasirinktų palapinę. Panašu, kad žmonių norą patogiai nakvoti pagaliau perpranta ir patys nepaliečiai – pakeliui mačiau ne vienus kalnuose naujai pastatytus nakvynės namus reklaminėse iškabose skalambijančius apie kambarius su tualetu, dušu ir karštu vandeniu ištisą parą. Turistai nori patogiai, o nepaliečiai nori turistų. Paprasta.
O kas iš šios išvykos įsiminė labiausiai gerąja prasme? Su kokiu jausmu grįžote iš kalnų? Apskritai, koks, jūsų nuomone, pasaulis atsiveria keliaujantiesiems pėsčiomis?
Žygis Nepale kol kas yra pats geriausias iš visų, kuriuos esu įveikusi (buvau Lofotenuose Norvegijoje, esu apėjusi aplink Monblaną, žygiavau Turkijos kalnais). Šioje kelionėje patyriau daugybę pirmų kartų – pamačiau įspūdinguosius Himalajus, žygiavau aukštikalnėse, perėjau perėją man rekordiniame 5,1 km aukštyje, patyriau naują kultūrą (iki šiol nebuvau buvusi Azijoje). Parsivežiau kalnus įspūdžių. Praėjus porai savaičių jau norėjau grįžti atgal į Nepalą.
Kai eini pėsčiomis pasaulį atrandi lėtai po truputį, nuosekliai, detaliai ir visą, kiek tik gali priimti. Jei Nepale mane kas būtų sraigtasparniu ar keltu užkėlęs į, tarkim, keturių kilometrų aukštyje esantį apžvalgos tašką, ką aš būčiau pamačiusi? Gražias kalnų viršūnes ir slėnį apačioje, jei jo neslėptų debesys. Ką aš atsiminčiau? Tą vieną gražų kalnų vaizdą. Ką aš patyriau pati užlipusi nuo kalvų papėdžių iki kalnų viršūnių? Mačiau, kaip kalvas keitė Himalajų kalnai baltomis viršūnėmis, ėjau siaurėjančiais kalnų upių slėniais, kirtau daugybę kabančių tiltų, kovojau dėl vietos ant tako su vilkstinėmis nešulinių asilų ir turėjau atidžiai žiūrėti po kojomis, kad išvengčiau to, ką jie ant žemės paliko. Perėjau daugybę kaimų ir mačiau, kokie jie skirtingi priklausomai nuo to, kur yra – žemumose ar aukštikalnėse. Už manęs liko ne vienas ryškiomis spalvomis tviskantis, išmoningais raštais išpieštas budistų vienuolynas. Pakeliui plevėsavo maldų vėliavėlės, žygeivius saugojo akmenų sienos, oras palaipsniui šąlo. Išragavau daugybę vietinių patiekalų, mačiau, kaip gyvena vietiniai. Klausiausi spengiančios tylos aukštikalnėse, kur gyvybės beveik nebėra ir augmenija nuskurdusi. Ant batų apsiavusi kates myniau Himalajų sniegą ir mačiau, kaip kalnuose kyla saulė baltas viršūnes nudažydama jaukia, minkšta oranžine spalva. Sau sukūriau daugybę naujos patirties ir gražių prisiminimų, praplėčiau akiratį ir grįžau šiek tiek kitokia, nei buvau iki tol. Štai apie tai yra ėjimas pėsčiomis. 🙂
Esate apėjusi ir aplink Monblaną, žygiavote po Turkijos kalnus. Kokių patarimų turėtumėte kitiems žygeiviams arba tiems, kurie dar tik svajoja apie pažintį su kalnais?
Jei dar tik svajojate apie žygius kalnuose, siūlyčiau pradėti nuo žemesnių kalnų Lenkijoje, Čekijoje arba nuo lengvesnių trasų, pavyzdžiui, Alpėse. Išbandę suprasite, patinka jums kalnai ar ne, kaip juose jaučiatės, kiek fizinių jėgų reikia. Mano pirmieji kalnai buvo Lofotenai Norvegijoje. Tuomet jie man pasirodė labai sunkūs. Tačiau po jų apėjau Monblaną ir supratau, kad Lofotenuose buvo lengva. Dabar jau sergu kalnų liga. Sakoma, kad ji nepagydoma, o geriausi kalnai yra tie, kuriuose dar nebuvai.
