Trisdešimt keturių metrų aukščio, su atvirais aštuoniais geologiniais sluoksniais Rokų (Jiesios) atodanga yra Jiesios kraštovaizdžio draustinio pažiba. Būtent ši, Kauno pakraštyje rymanti gražuolė suviliojo mane išsirinkti ir įveikti “TrenkTuro” solo žygį “Jiesios kraštovaizdžio draustinio atodangomis”. Patyriau įdomius šešis kilometrus ledynų suformuotame išskirtiniame gamtos kampelyje.
Visada sakau, kad ankstyvas pavasaris yra puikus metas patyrinėti lietuviškuose miškuose ir prie upių esančius įspūdingus skardžius, atodangas ir griovas. Šį kartą pasinaudojau proga ir iškeliavau į vietą, kur nebuvau, tačiau seniai norėjau atsidurti, nes žinojau, kad bus įdomu. Tąkart tingėjosi pačiai dėlioti pasivaikščiojimo maršrutą, dėl to ilgai negalvodama pasinaudojau turima „TrenkTuro“ solo žygių prenumerata ir pasirinkau norimą žygį. Man jie patogūs, nes nereikia pačiai nieko galvoti – į telefoną gaunu jau paruoštą maršruto žemėlapį, nuorodą į starto vietą ir kitą reikalingą informaciją. Belieka tik apsiauti žygio batus, imti gerą nuotaiką, sėsti į automobilį ir vykti patirti naujų vietų.
Beveik du šimtus “Trenkturo” solo žygių visoje Lietuvoje rasite paspaudę čia – TRENKTURO SOLO ŽYGIAI.
“TrenkTuras” solo žygio “Jiesios kraštovaizdžio draustinio atodangomis” maršrutui parinko patogią starto vietą – automobilį palikau Kauno Rokų gimnazijos automobilių stovėjimo aikštelėje. Vos keli šimtai metrų nuo mokyklos – ir atsidūriau Rokų (Jiesios) atodangos pietiniame pakraštyje. Po kojomis atsivėrė smėlingo ir stataus skardžio žiotys, o žvilgsnį įtraukė apačioje besidriekiantis didžiulis slėnis su Jiesios upės vingiu ir jį rėminančia ne tik aukšta, tačiau ir labai plačia molinga atodanga. Maršrutas kvietė žygiuoti toliau – atodangos viršumi išmintu taku.
Rokų (Jiesios) atodanga
Jei kartais kiltų klausimas, kas per gamtos darinys yra atodanga, priminsiu, jog tai vieta, kur žemės paviršiuje atsiveria uolienų ar nuogulų sluoksniai. Šios vietos būna paupiuose, griovų šlaituose. Jas suformuoja tekantis vanduo, ledynų slinkimas, vėjo veikla. Atodangos leidžia pamatyti per daugelį metų susiformavusias uolienas ar nuogulas, jų struktūras, tekstūras, atlikti įvairius žemės sluoksnių tyrimus.
Rokų atodanga atveria net aštuonis geologinius sluoksnius. Pats žemiausias, kurį skalauja Jiesios vanduo, susiformavo net prieš 65-100 mln. metų. Galite įsivaizduoti, prie kokios senovės galima prisiliesti nusileidus į atodangos apačią? Gaila, nenusileidau. Ši atodanga mokslui vertinga dar ir dėl to, jog atveria ir sluoksnius susiformavusius per vidurinįjį ir vėlyvąjį Nemuno ledynmetį, maždaug prieš 75–18 tūkst. metų. Tad ne veltui Rokų atodanga yra geologinis gamtos paveldo objektas, kurį saugo valstybė. Tokių atodangų Baltijos šalių regione yra tik trys.
Nors atodangos viršumi ėjimo tėra keli šimtai metrų (pietų-šiaurės kryptimi ji pati driekiasi apie 350 m.), juos pėdinau tikrai ilgokai. Rokų atodanga, palyginus su mano kitomis Lietuvoje matytomis, išsiskiria savo vingiuotumu. Iškyšuliai pakeliui banguoja vienas paskui kitą, o juos skiria ir rėmina įvairaus gylio ir statumo žemyn smingančios rėvos. Su kiekvienu atodangos vingiu, kiekvienu iškyšuliuku atsiveria vis nauji gražūs vaizdai. Vietomis atodanga apačion, link upės ritasi skardžiais, vietomis stovi vertikaliomis molingomis sienomis. Jos krantus rėmina daugybė medžių, nežinia kokiu būdu sugebančių išsilaikyti netvariuose atodangos kraštuose. Rodos, metų laikai keičiasi, būdama gyva, atodanga keičiasi, smėlis ir molis slenka žemyn, tačiau medžiai šaknimis tvirtai įsikibę kraštų, laikosi ir prisitaikę prie sudėtingų egzistavimo sąlygų, stiebiasi į viršų – saulės ir dangaus link.
Apžiūrėjau visus atodangos iškyšulius, o fotoaparatas prisipildė dešimtimis nuotraukų. Žvelgiau į atodangą ir džiaugiausi, kad dar ankstyvas pavasaris ir belapės medžių lajos bei krūmų vainikai neužstoja vaizdo, galiu laisvai tyrinėti aplinką.
Pro Rokų atodangą „TrenkTuro“ solo maršrutas nuvedė mane tolyn ir gilyn į Jiesios kraštovaizdžio draustinio miškingąją dalį.
Jiesios kraštovaizdžio draustinis
Jiesios kraštovaizdžio draustinis buvo įkurtas 1960 m. ir yra saugoma teritorija Kauno rajone ir Kauno miesto pietinėje dalyje. Šį kartą pažinti teko tik nedidelę šio draustinio dalį, mat šeši kilometrai žygio ratuku – ne tiek jau ir daug. Tačiau ir to pakako, kad suprasčiau, jog patekau į tikrai gražų ir išskirtinį gamtos kampelį. Nusileidusi nuo atodangos, patekau į kalvų apsuptą Jiesios upės slėnį. Man labai patinka kalnai, tad dairydamasi aplink ir žygiuodama toliau jaučiausi, lyg būčiau ne visai Lietuvoje. Toks jausmas lydėjo mane ne dėl to, jog turiu lakią vaizduotę. Tiesiog Jiesios upės slėnis yra kanjoninio tipo, su daugybe skardingų, lapuočiais medžiais apaugusių šlaitų, dideliu upės vagos nuolydžiu. Aš ir vėl pasidžiaugiau, kad medžiai be lapų – jų neužgožtos kalvų, slėnių, rėvų linijos matėsi ryškiai ir aiškiai, o tai tik dar labiau stiprino buvimo kalnuose jausmą. Deja, nepapaskosiu jums legendų apie milžinus, senais laikais čia gyvenusius ir dėl kažkokių priežasčių supylusius šias kalvas iš smėlio ir žemių. Iš tiesų dabartinį vietovės vaizdą sukūrė ledynai. Jiesios upės slėnis susiformavo baigiantis ledynmečiui. Ledyno tirpsmo vandenys išplovė kelių metrų storio juostuotojo molio sluoksnį ir po juo esančius žymiai senesnius žemės sluoksnius. Taip atsirado unikalios, kalnus primenančios Jiesios slėnio atodangos.
Jiesios kraštovaizdžio draustinyje yra retų, saugomų paukščių rūšių ir augalų, tačiau mano kelionės dieną miške tvyrojo tyla ir ramybė, o iš žemės savo žaliuosius lapus ir baltas bei geltonas žiedų galveles dar tik nedrąsiai kėlė pirmosios pavasario gėlės. Visai netrukus miškas tikrai bus pasipuošęs akį džiuginančiu spalvotu švelnių žiedų kilimu.
Taip pakalnėmis, įkalnėmis, Jiesios pakrante pro jos santaką su Nemunu, Kauno pakraščiuose esančių gyvenamųjų rajonų gatvelėmis, o po to vėl miško takais nubėgo visi šeši pasirinkto solo maršruto kilometrai. Atradau naują vietą pasivaikščiojimams, kur dar tikrai sugrįšiu.
