„Mama, mes norime į Italiją,“ – vieną šiltą šeštadienio popietę pasakė man vaikai. Į Italiją, tai į Italiją, tariau, susodinau juos į autmobilį ir po valadėlės mes atsidūrėme Kaune esančiame Pažaislio vienuolyne. O kuo čia dėta Italija, paklausite jūs? Ogi tuo, kad Pažaislio vienuolyno kompleksą 17-18 a. sukūrė Italijos menininkai – architektai, skulptoriai, dailininkai. Tad čia – gražiame Kauno marių pakrančių kraštovaizdyje – galima pajusti nedidelį Italijos dvelksmą.
Visos Pažaislio vienuolyno istorijos nerašysiu, ją galima rasti internete. Trumpai tik priminsiu, kad Pažaislio vienuolyno ansamblis yra laikomas vienu geriausių brandžiojo baroko pavyzdžių Šiaurės ir Rytų Europoje. Tai vienas iš dviejų Lietuvoje išlikusių vienuolynų ir bažnyčių ansamblių (kitas yra Tytuvėnuose, žymiai mažesnis, tačiau irgi labai gražus, rašiau apie mūsų vizitą jame įraše “Keturis šimtmečius atlaikęs gražuolis Tytuvėnų vienuolynas”). Ansamblio statybas finansavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Didysis kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Vienuolynas šis buvo pastatytas Kamaldulių ordino vienuoliams.
Vienuolyno kieme stovėdami prie didingo bažnyčios fasado ir bandydami aprėpti jį visą vertėme galvas atgal.
Vidinis vienuolyno kiemelis dvelkė ramybe, o šoniniuose koridoriuose eilėmis rikiavosi durys, vedančios į buvusias vienuolių celes. Durys tos senovinės su išlikusiomis senomis metalinėmis spynomis.
Apžiūrėję Pažaislio vienuolyno ansamblį nepuolėme iš karto lėkti atgal į Vilnių. Vienuolynas juk stūkso visai šalia gražiųjų Kauno marių, kurių krantus patyrinėti yra privalu. Netoli automobilių aikštelės pastebėjome ženklus, žyminčius pėsčiųjų ir dviračių taką. Ir čia turėjome du pasirinkimus – pasukę į vieną pusė galėjome atsirasti Kauno marių paplūdymyje. Pasukę į priešingą pusę ir įveikę vieną kitą kilometrą turėjome pasiekti Kauno marių prieplauką.
Mes pasukome link paplūdimio.
Asfaltuotą pėsčiųjų taką iš karto iškeitėme į pačia marių pakrante vingiuojantį žmonių išmintą takelį.
Žygiuodami takeliu galėjome nuolat stebėti marių vadens platybes, akimis sekti mažučius burlaivius. Iš arčiau pamatėme ir marių užtvankos įtvirtinimus.
Prieplauką pasilikę kitam kartui tąkart automobiliu patraukėme ištirti visai netoli esančio pėsčiųjų tako, besidriekiančio per Dubravo rezervatinę apygubrę. Ką ten radome ir pamatėme skaitykite įraše “Dubravos rezervatinė apyrubė”.
