Ašuonių šimtų metų senumo griuvėsiai. Dar ne tiek sugriuvę, kad nebebūtų panašūs į pilį. Du bokštai tvirti, kiti du – savo kontūrų dalį išlaikę. Ir daugybė akmeninių sienų, langų angomis lyg tuščiomis akiduomėmis, į aplinkinį pasaulį žiūrinčių. Nors atstatytos pilys ir dvarai yra didelis grožis ir džiaugsmas, sutvarkyti bei prižiūrimi griuvėsiai mane visada labai žavi. Griuvėsiai ypatigu galingumu aktyvuoja žmogaus vaizduotę, kuri lekia, vejasi žvilgsnį ir bando užpildyti tai, ko jau nelikę ir akimis nebepamatoma. Cėsių pilis ilgą laiką mane masino ir atsidūrusi Latvijos Gaujos nacionaliniame parke turėjau būtinai ją aplankyti.
Apie devyniasdešimt kilometrų nuo Rygos ir šiek tiek daugiau nei trisdešimt kilometrų nuo Siguldos nutolusiame nedideliame Cėsio miestelyje, Gaujos upės pakrantėje viduramžių pilis iškilo trylikto amžiaus pačioje pradžioje. Ją pastatė kryžiuočiai. Ča 1239–1561 m. buvo įsikūręs Livonijos ordino magistras. Vėliau pilis turėjo visą puokštę skirtingų savininkų – tam tikrais laikotarpiais ji priklausė lietuviams, rusams, švedams, latviams. Buvusi strategiškai svarbus gynybinis įtvirtinimas, atėjus 18 amžiui, savo reikšmės nebeteko, per karus apgadinta pradėjo nykti.
Gerai, kad Cėsių pilies sienos buvo tvirtai iš akmenų suręstos ir, nors apgriuvo, tačiau šių laikų sulaukė. Pilis dabar pilna gyvybės. Po jos bokštus, rūsį, kiemus ir kitas erdves zuja turistai, iš arčiau ir iš toliau atvykstantys gyvai pamatyti, kokios gi tos viduramžių pilys buvo. Tapome ir mes tais zujančiais, visur besidairančiais ir kiekvieną kampą fotografuojančiais turistais.
Sužavėjo mane pilyje siūloma pramoga – lipimas pilies bokštu siaurais, įvijais, stačiais laiptais tamsoje pasišviečiant tik žvakele, gležnai žybsinčia žibinte. Užtrukau keletą ilgesnių akimirkų, kol atradau būdą, kaip žibintu sau tinkamai kelią pasišviesti. Pripratus prie šiuolaikinių žibintuvėlių ar išmaniųjų telefonų skleidžiamų galingų šviesos spindulių, vienos žvakės liepsna pasirodė tokia gležna, tokia menka, rodos, akimirksniu susigerianti į šaltas, akmenines pilies sienas. Mažai ji kelio priešakyje teapšvietė. Teko lipant laiptais žibintą labai žemai ties kojomis laikyti, kad bent šį tą matyčiau. Dabar, jei prireiktų, pirkčiau žibintuvėlį, tvirtinamą ant galvos, ir abiem laisvom rankom laikydamasi už sienų ramiai ropščiausi siaurais, stačiais pilies bokšto laiptais. Tačiau gilioje senovėje, tamsiu paros ar metų laiku, pilies gyventojai visur su savimi rankose nešė žibintus su žvakėmis. Nepatogu. Kaip gerai, kad šiais laikais mes turime elektrą. Beje, žinbintai, kuriuos pilyje gauna turistai, yra pagaminti pagal joje rastą senovinį prototipą.
Tamsioji Vakarinio bokšto laiptinė užvedė mus į buvusius Ordino magistro apartamentus. Kadaise tai buvo puošni patalpa su žvaigždėmis ant lubų. Buvusį puošnumą sunaikino amžiai.
„Mama, ateik, čia yra tualetas“, – kviečia mane sūnus. – „Šiuolaikinis tualetas?“, – pasitikslinu aš. – „Ne, senovinis“. Ir veda mane vaikas į buvusių magistro apartamentų tolimąjį kampą, kur keli siauri statūs pasisukimai ir randame medžiu padengą vietą atsisėsti, ir dangtį. Pasirodo, tai – asmeninis magistro tualetas. To meto didelė privilegija ir patogumas. Pakėlę dangį pamatėme žemyn smingančią ilgą siaurą angą, kurios pabaigoje – skylė į lauką. Tokie mat senovės pilyse buvo tualetai – nedideli išsikišimai išorinėse sienose su angomis jų apačioje – viskas iš viršaus krisdavo tiesiais ant žemės. Žiūrėjau aš į tą tualeto skylę ir galvojau, įdomu, ar tais laikais bent kartais pasienius po tualetais išvalydavo? Gal ir neverta gilintis.
Sužavėjo ir to paties bokšto kitoje patalpoje, tiesiai ant akmeninių sienų, rodomas kelių minučių ilgio filmukas apie pilies istoriją. Turinys filmo gal ir ne pats įspūdingiausias, tačiau video efektai paliko įspūdį.
Tuo tarpu pietniame pilies bokšte, į kurį jau galėjome lipti šviesoje, radome daug interaktyvios informacios apie viduramžių gyvenimą ir pačią pilį. O bokšto rūsyje – pilies kalėjimą. Sakoma, iš jo buvo beveik neįmanoma pabėgti. Nieko nuostabaus. Kalėjimas šis – akmeninė gili duobė, be langų, angų, tamsi, šalta ir nepatogi. Baisu net pagalvoti, kaip sunku buvo čia kalėti, nieko nematant, negirdint, tamsoje, nesuvokiant, nei kokia dabar diena, nei koks metų laikas.
Patiko man dar vienas turistų patogumui Cėsių pilyje padarytas dalykas. Keliose patalpose radau piešinius, kuriuse buvo atvaizduojama, kaip, tikėtina, atrodė patalpa, kurioje esi. Šie piešiniai padėjo geriau įsivaizduoti pilies vidines erdves, nes dabar, be sveikų bokštų, prieš save turistai mato tik aukštomis apgriuvusiomis sienomis įrėmintas tuščias erdves. Lubų-grindų jau nelikę.
Senoji Cėsių viduramžių pilis rymo vidiniame kieme, o viename kiemo šone visa graži tviska naujoji pilis. Būtent jos gražus priekinis fasadas pasitinka atvykstančius turistus. Naujojoje pilyje yra įrengtas Cėsio miestelio istorijos muziejus. Taupydami laiką kitiems lankytiniems objektams, tąkart aplankėme ir apžiūrėjome tik senają, viduramžių pilį, ji mums buvo įdomesnė.
