Šimtas dvidešimt kilometrų ir penki su puse tūkstančio metrų sukilimo per šešias dienas. Tokia yra mano Likijos kelio Turkijoje skaitinė statistika. Tačiau tokie žygiai man yra ne tik skaičiai, kiek nuėjai, kiek sukilai ar nusileidai. Į Likijos kelią išsiruošiau vedina smalsumo ir didelio noro pažinti Turkiją, kurios paprasto, kasdienio, nenušlifuoto veido nebuvau mačiusi. Be to, buvau girdėjusi apie ypatingai vaizdingus Turkijos kalnus prie Viduržemio jūros.
Likijos kelias (Lycian Trail angliškai, Likya Yolu turkiškai) yra vienas iš žymiausių ilgųjų pėsčiųjų kelių pietvakarių Turkijoje. Penkis šimtus kilometrų kelias vingiuoja Viduržemio jūros pakrantėmis ir ten esančiais kalnais (nuo Fetchijės iki Antalijos). Jis įvardijamas kaip vidutiniškai sunkus ir sunkus, nes per dieną gali tekti pakilti ir daugiau nei į kilometro aukštį. Likijos keliu eidami žygeiviai gėrisi nuostabiais Viduržemio jūros paplūdimiais bei įspūdingomis jūros panoramomis, atsiveriančiomis pakilus į kalnus. Kelias žygeiviams oficialiai buvo atidarytas 1999 metais. Jam buvo suteiktas senovės Likijos civilizacijos vardas, kuri daugybę metų valdė teritoriją, per kurią kelias vingiuoja.
Šį kartą aš įveikiau, sakoma, pačią gražiausią Likijos kelio atkarpą nuo Karaoz miestelio iki Antalijos pašonėje esančio Goynuk kanjono. Toliau – mano žygio kasdienių įspūdžių dienoraštis.
1-a žygio diena. 2024 04 13
Karaoz – Adrasan. Nuėjau 23,5 km, sukilau 909 m.
Tai buvo diena padovanojusi daugiausiai vaizdų į smaragdo spalva raibuliuojančias Viduržemio jūros pakrantes ir ryškiai mėlynai nusidažiusius jos tolius, vis įspūdingiau atsiveriančius kylant kalnais aukštyn. Vienas iš dalykų, kuo mane viliojo Likijos kelias Turkijoje ir dėl ko aš jį pasirinkau – tai galimybė žygiuoti jūros pakrante, vienu metu būti ir kalnuose ir prie vandens. Gerą pusdienį keliavome vingiuotais takeliais per akmeningus pušynus, pavasariškai žalias minkštas pievas, rausvais uolingais šlaitais, o pašonėje vis matėme vandenį. Saulė ir dangus džiugino ryškumu, o greitai eiti buvo sunku ne dėl to, kad oras kaito iki balandžio mėnesiui nebūdingo karštumo. Žingsnių spartą lėtino matomi neįtikėtino puikumo Turkijos vaizdai – norėjosi vis stoti, grožėtis, fotografuoti.
Tarp uolų įsiterpusi Piratų įlanka (Korsan Koyu) ir Gelidonijos švyturys (Gelidonya Feneri) buvo šios dienos vinys – žymios Lykijos kelio lankytinos vietos.
Korsan arba kitaip Piratų įlanka savo švariais smaragdiniais vandenimis skalauja nedidelį, tarp uolų įsiterpusį, smėlingo kranto plotą. Šios įlankos nepaliečia audros, joje nėra bangų ir ji yra rami, dėl to senais laikais ją mėgo naudoti kaip prieglobstį. Matyt, tokiu tikslu šią vietą prieš daugelį metų buvo užėmęs piratų karalius Zeniketas. Štai dėl ko įlanka gavo Piratų įlankos pavadinimą.
Kol žygio bendrakeleiviai turškėsi dar visai šaltame jūros vandenyje aš dairiausi aplink. Keletas dešimčių žingsnių nuo kranto ir akys užkliuvo už keistai atrodančių uolų, akimirką nesupratau, ar tai gamtos ar žmogaus rankomis sukurtas darinys. Visgi, tai buvo prie uolos priglaustos akmeninės sienos likučiai. Piratų įlankoje rymo senovinio Melanipės miesto griuvėsiai. Pastarieji, atidžiau įsižiūrėjus, matėsi visur – ant žemės, aukčiau uolose. Pakeliui vis iškylančios Likijos tautos miestų, pilių, apsaugos bokštų gal net tūkstanmetės liekanos, buvo dar viena priežastis dėl ko norėjau eiti šiuo keliu. Senovės griuvėsiai – net jeigu tai vos kelios eilės vienas ant kito sudėtų akmenų – man kelia didelį smalsumą.
Gelidonijos švyturys šiuo metu skaičiuoja aštuoniasdešmt aštuonerius metus ir yra aukščiausias Turkijos pakrantėje. Vandenyje priešais kyšulį, kur stovi švyturys, vertikaliai išsirikiavusios penkios negyvenamos salos. Gelidonijos kyšulys yra pavojingiausia Antalijos įlankos vieta dėl vandenyje vyraujančių priešpriešinių srovių. Senovėje daug laivų užplaukė ant uolų ir nuskendo. Todėl laikui bėgant ši vietovė virto povandeninėmis kapinėmis, nusėtomis laivų nuolaužomis. Su autmobiliu švyturį pasiekti labai sudėtinga, tad visi norintys pasigrožėti vaizdu, kuris atsiveria nuo uolų į švyturį žvelgiantį į jūrą ir kuris 2007 metais buvo nominuotas gražiausiu vaizdu Turkijoje, turi savomis kojomis iki jo nusigauti.
Kol kas žygiavimas Likijos keliu fiziškai nėra sunkus. Po žygio Alpėse aplink Monblaną, Turkijos pakrantės kalnai bent kol kas yra vienas smagumas, nepaisant nuo karštos saulės ir aktyvaus judėjimo iš kūno upeliais bėgančio prakaito.
2-a žygio diena. 2024 04 14
Adrasan – Çıralı. Įveikiau 16,5 km, sukilau 776 m.
Šiandien atitolome nuo jūros ir panirome į Turkijos Tauro kalnyno aukštumas. Kalnai, kuriais driekiasi Likijos kelias, nėra labai aukšti, tad sukilti iki viršūnės nebuvo sunku.
Dienos metu saulė orą įkaitino iki 28 laipsnių, tačiau kalnų šlaitai čia apaugę gal ir ne ypatingai aukštomis, tačiau plačių lajų pušimis. Buvo sočiai pavėsio, kuris saugojo lietuvišką galvą ir baltą odą nuo kaitrios turkiškos saulės.
Visa diena prabėgo žygiuojant takeliais tarp uolų ir medžių. Kiek galėjau nežiūrėti po kojomis, tiek dairiausi aplink – gamta čia kitokia ir akys džiaugėsi gerdamos naujus vaizdus. Turkijoje augalai dabar žydi visu pajėgumu – galvą suki kairėn ar dešinėn visur pilna žiedų. Kalnuose auga sandalmedis ir lauro krūmai. Sandalmedžių kamienai keisti – specifinės rudos spalvos ir lygūs – atrodo, lyg juos žmogus moliu aplipdė arba dažais nudažė. Tuo tarpu lauro lapą skyniau ir perlaužusi uosčiau – norėjau pajusti, kaip jis šviežias kvepia. Stipriai.
Šiandien miške pamačiau vėžliukų, jie šiose teritorijos, tiksliau pajūryje, peri, o kaip gyvena kalnuose net neįsivaizduoju.
Visos dienos vyšnia ant torto tapo įspūdingos senovinio Olimpo miesto liekanos. Miestas šis buvo įkurtas daugiau nei prieš du tūkstančius metų, o visiškai jį žmonės apleido penkioliktame amžiuje. Apie Olimpą papasakosiu daugiau atskirai.
Trečioji priežastis (pirmąsias dvi minėjau anksčiu) dėl ko aš pasirinkau Likijos kelią buvo noras patirti Turkiją be viskas įskaičiuota. Būtent tokią aš ją pažinojau (gal tiksliau būtų sakyti, žinojau), nes ne kartą skridau čia su savo mažais vaikais ir atostogas leisdavome gražiuose ultra viskas įskaičiuota viešbučiuose – daug valgėme, gulėjome prie jūros ir niekur nepajudėjome iš teritorijos.
Žygiuodami Likijos keliu kiekvieną vakarą turėjome atsidurti vis kitoje nakvynės vietoje prie jūros ar kaimelyje kalnuose. Jau pirmą vakarą, dar prieš prasidedant žygiui, nakvojome mažame baltų namelių pilname miestelyje pajūryje, nedidelio kalnų slėnio apačioje, vietinių gyventojų valdomuose svečių namuose. Po neilgo pasivaikščiojimo iš pakeliui matytų daugybės didelių šiltnamių tapo aišku, jog šio miestelio gyventojai pajamas gauna iš žemės ūkio. Turkai – svetingi ir smalsūs žmonės. Net jei sunkoka susikalbėti ir vienas kitą suprasti, jie nori bendrauti. Pirmuose nakvynės namuose šeiminikas su pasididžiavimu vedė mus į savo muziejų – įvairių senovinių daiktų prikimštą ir sendaikčių kvapo pritvinkusį kambariuką.
Antroji nakvynė (po pirmos žygio dienos) nutiko kitame kalnų slėnyje, taip pat jūros pakrantėje rymančiame miestuke, svečių namuose su pagrindiniu pastatu-viešbutuku ir mažesniais nameliais aplinkui. Miestelis, su akivaizdžiai ilgesniu paplūdimiu, daugybe kempingų, gausybe sausumoje šalia jūros iškeltų ir sezono pradžios laukiančių keleivinių laivelių, panašu, buvo kurortinis. Balandžio pradžioje, turistiniam sezonui dar neprasidėjus, ramus ir neperpildytas žmonių. Visur pilna vištų su rytais kakarines paleidžiančiais gaidžiais ir vakarines simfonijas kurkiančių varlių.
Beveik europietiškai atrodančioje miestelio kavinėje užsisakiau avienos šašlyką, kurį vėliau iškeičiau į žygio grupiokės avienos kebabą – jai jis pasirodė per aštrus, o man patiko. Prieš iškeliaudama į žygį šeimai sakiau, kad Turkijoje valgysiu daug avienos (nes tik šioje šalyje gaminta man ji visada patinka) ir šviežių pomidorų bei agurkų. Pažadą kol kas pavyko tesėti. Ir labai man patinka stebėti ne turistinę Turkijos pusę.
3-ia žygio diena. 2024 04 16
Çıralı – Beycik. Įveikiau 20,6 km, sukilau 1,193 m.
Keli kilometrai nuo Cirali mestelio, kuriame sėkmingai pailsėjome, yra Chimera – unikali, gamtos fenomenu vadinama vieta, kurią pamatyti buvo dienos tikslas. Keli šimtai metrų sukilimo specialiai įrengtais laiptais ir prieš akis atsivėrė stati pilka uola, kurioje be tvarkos išsimėčiusios degė nekada neužgęstančios ugnelės. Atodė, lyg kas sukrovė daug nedidukų laužų ir juos vienu metu užkūrė. Tačiau nei prie vienos liepsnos nei malkų, nei anglių nėra nė kvapo. Chimeros liepsnos yra Turkijos gamtos reiškinys – čia jos dega dėl iš po žemės besiveržiančių specialios sudėties dujų. Sakoma, kad amžina ugnis Chimeroje užsiliepsnojo prieš tūkstančius metų. Kadangi reiškinys išskirtinis, neapsieita ir be mitų. Iš labai senų laikų mus pasiekęs yra pasakojimas, kad liepsnos iš žemių kilti pradėjo dėl to, jog čia buvo nukauta ir palaidota mistinė būtybė Chimera.
O mes, žinoma, turėdami ugneles laiko veltui neleidome – nusprendėme virš jų pasikepti zefyrų, specialiai tam juos miestelio paduotuvėje nusipirkome. Tačiau kepimas, žinoma, buvo tik dėl smagumo ir įdomėsnių nuotraukų. Liepsnas šias palaikančių dujų sudėtyje yra metano, o ant jo iškepto maisto geriau nevalgyti.
Šiandien Likijos kelias vėl padovanojo senovinių griuvėsių. Chimeros liepsnelių papėdėje rymo Bizantijos laikų bažnyčios sienų likučiai. Kad nedidukės jos būta – matosi iš išlikusių sienų brėžiamo kontūro, kokia buvo jos išorė jau niekas nepapasakos. Didis džiaugsmas man buvo, kai ant kelių, panašu, vidinių sienų pamačiau senovinius dekoratyvinius piešinius, gerokai jau išblukusius, tačiau dar įžiūrimus.
Tądien žygiavome uolomis, didžiulių akmenų pilnais kalnų miškais, teko kirsti kalnų upę – kėlėmės per ją lipdami akmenimis. Turkijos gamta labai graži ir gera joje būti nepaisant karštoko oro, kurį saulė vėl įkaitino beveik iki trisdešimt laipsnių. Pakeliui vis dairiausi į tolumoje stūksantį Olimpo kalną, prie kurio žingsnis po žingsnio artėjome. Žygis baigėsi jo papėdėje, apie 900 metrų virš jūros lygio rymančiame mažame kaimelyje. Ryt laukia kopimas į Olimpo patį viršų.
Be amžinosios ugnies, senovinių griuvėsių Likijos kalyje yra dar vienas unikalus reiškinys – Likijos kelio šunys apie kuriuos būtinai noriu papasakoti. Turkijoje labai daug jų valkatauja. Tačiau vietiniai myli gyvūnus, tas valkatėles šeria ir dažnai net nepasakytum, kad tai niekieno šuo – šonkauliai nebarška, kailis sveikai blizga. Likijos kelyje tokių šunų pilna – jie keliauja drauge su žygeiviais, gali lydėti juos vieną kelio atkarpą, o gali drauge nueiti ir kelis šimtus kilometrų. Tokia šių šunų išgyvenimo strategija: savo širdį tirpdančiais liūdnais žvilgsniais, suglaustomis ausimis jie prisijaukina žygeivius ir pastarieji dažnai neatlaiko – maitina šunis, glosto juos ir su jais draugauja. Jau pačią pirmą dieną mūsų grupę lydėti ir saugoti apsiėmė net dvi valkatėlės. Lengvai šuoliuodami kalnų takeliais jie su mumis žygiavo visą dieną iki kol priėjome miestelį. Vienas šuo netgi liko gulėti šalia stalo, kol valgėme kavinėje. Niekas nebandė jo išvaryti. Visgi kaimelių ir miestelių žmonės nelabai mėgsta, kai Likijos kelio žygeiviai parsiveda iš kalnų šiuos šunis, tad dabar stengiamės neleisti jiems jungtis, baidome juos. Pavyzdžiui, šiandien į kompaniją prisipiršti bandė trys valkatėlės.
Antroji dienoraščio dalis čia:
