Kol kas gražesnės pelkės nesu mačiusi. Esu įveikusi visus pažintinius takus per didžiąsias Lietuvos pelkes. Čepkelių raiste taip pat buvau. Tad keliaudama į Kemerių raisto taką Latvijoje nesitikėjau likti nustebinta. Galvojau, tiesiog maloniai pasivaikščiosiu ir pasidairysiu po dar vieną aukštapelkę. Man labai patinka jų ypatinga gamta. O likau pakerėta ir daugybę nuostabos bei pasigėrėjimo šūksnių ten palikau. Dabar norėčiau, kad Kemerių raisto takas būtų bent perpus arčiau Vilniaus.
Tačiau apie viską iš pradžių. Didysis Kemerių raistas yra viena pagrindinių Kemerių apylinkių pelkių ir viena populiariausių lankytinų vietų Kemerių nacionaliniame parke. Buvau mačiusi vieną kitą gražią tako nuotrauką ir turėjau šią vietą į savo aplankyti norimų vietų sąrašą įsitraukusi. Tad planuodama kelionę į Latviją numačiau vizitą ir ten. Didysis Kemerių raistas yra apie trisdešimt kilometrų nuo Rygos, dar arčiau Jurmalos, tad vieta tikrai gerai žinoma. Jos populiarumą, visų pirma, parodė Google žemėlapis – man nereikėjo ieškoti vietos koordinačių. Paieškos lauke tereikėjo suvesti “Kemeru Purva laipa” ir navigacija nubraižė nuvykimo maršutą. Kitas dalykas, rodęs, jog šį taką per pelkes lanko daug žmonių – didžiulė automoblių stovėjimo aikštelė, kurioje netgi yra atskira dalis autobusams. Nei vienas takas per pelkę Lietuvoje negali pasigirti talpia transporto priemonių stovėjimo aikštele. Už automobilio pastatymą prie Kemerių raisto reikia susimokėti. Mums pasisekė – ankstyvą rytą neradome, kas už stovėjimą rinktų pinigus.
Didžiojo Kemerių raisto pėsčiųjų takas, tiksliau, ilgiausioji jo atkarpa, yra apie 3.5 km ilgio. Su šeima nusprendėme, kad trumpesniosios net neverta eiti, nes tik toliau taku pažygiavus atsiveria visas pelkės grožis.
Pirmasis tako kilometras nenustebino. Tiesiog grožėjomės jau ne kartą Lietuvoje matytu pelkės gamtovaizdžiu – mažomis, lyg japoniški bonzai, pušelėmis, liaunais berželiais, švelniai violetiniais viržių kupstais, kur ne kur šmėžuojančiais gailiais ir baltais mažučiais žiedeliais linguojančių gėlių kilimu. Nuo jų pelkė atrodė lyg cukrumi pabarstyta.
Einant toliau žvilgsnį pagavo vienas mažutis ežeriukas. Vėliau kitas. Pasukus galvą prieš akis dar vienas ežeriukas išdygo. Ir tada supratau, kad medinis takas, lyg gyvatė, vingiuoja tarp daugybės skirtingo dydžio ir formų ežerėlių. Prie vieno kito jų net suoliukai įkurdinti rymo, kad galėtum prisėsti ir pasigrožėti aplinka. O netrukus priekyje iš tolumos pradėjo kilti kelių aukštų apžvalgos bokštelis. Į jį tiesiog būtina užlipti, nes nuo viršaus atsiveria kosminio grožio vaizdas į visus mažučius ežeriukus, kuriuos jau praėjai ir dar praeisi kulniuodamas toliau. Akys godžiai varstė ežeriukų, samanų, liaunų medelių mozaiką, lyg gamtos sukurtą nesimetrišką mandalą, besitęsiančią link horizonto ir tik vietomis suplyštančią pėsčiųjų tako šviesia pilkuma.
Mane taip sužavėjo Kemerių raistas, jog įveikusi visą taką norėjau dar kartą iš naujo juo eiti. Labai rekomenduoju.