Pasaulis

120 km. Likijos keliu Turkijoje (2 dalis)

Šį kartą aš įveikiau, sakoma, pačią gražiausią Likijos kelio atkarpą nuo Karaoz miestelio iki Antalijos pašonėje esančio Goynuk kanjono. Toliau – mano žygio kasdienių įspūdžių dienoraščio antroji dalis.

Pirmąją dalį rasite čia – 120 km Likijos keliu Turkijoje (1 dalis).

Šimtas dvidešimt kilometrų ir penki su puse tūkstančio metrų sukilimo per šešias dienas. Tokia yra mano Likijos kelio Turkijoje skaitinė statistika. Tačiau tokie žygiai man yra ne tik skaičiai, kiek nuėjai, kiek sukilai ar nusileidai. Į Likijos kelią išsiruošiau vedina smalsumo ir didelio noro pažinti Turkiją, kurios paprasto, kasdienio, nenušlifuoto veido nebuvau mačiusi. Be to, buvau girdėjusi apie ypatingai vaizdingus Turkijos kalnus prie Viduržemio jūros.

4-a žygio diena. 2024 04 17. Beycik – Tahtali Dagi – Yayla Kuzdere

Įveikiau 22,3 km, sukilau 1,576 m, nusileidau tiek pat.

Ketvirtos žygio dienos tikslas – Olimpo kalno viršūnė. Turkiškai šis kalnas vadinamas Tahtali Dagi. Jis yra Tauro kalnyno dalis ir aukščiausia regiono vieta iškilusi 2365 metrus virš jūros lygio. Seniau buvo tikima, jog būtent čia Dzeusas leido laiką nurodinėdamas kitiems graikų dievams. Senovėje vadintas “Dievų kalnu”, mitologijoje įgavo Olimpo vardą.

Didžioji dalis smalsuolių ir norinčiųjų pasigrožėti į jūrą ir kalnyną atsiveriančiais Turkijos horizotais, Olimpo kalno viršūnę nuo apačioje esančios pakrantės pasiekia funikulieriumi, kuris yra antras pagal ilgį pasaulyje ir ilgiausias Europoje. Plikoje, pilkai gelsvais akmenimis ir žvyru nusėtoje kalno viršūnėje vieniškas keltuvo ir tuo pačiu restorano pastatas tik ir testovi. Ir matosi jis iš labai toli. Dar dieną prieš, būdami nuo Olimpo keliasdešimt kilometrų, jo viršūnėje įžvelgėme mažą pastato taškelį ir žinojome, kas neužlips iki viršūnės, kur restorane laukė skanus maistas (ir, pasirodo, Starbucks kava), tas pietums valgys kuprinėse turimus užkandukus.

Diena buvo graži ir nusimatė būti ilga, nes kelias laukė tolimas. Turėjome daugiau nei pusantro kilometro užkilti ir tiek pat po to nusileisti. Žygiavimą lengvino supanti gamta – gražios uolos, rodos, tiesiog į akmenis šaknis suleidę galingi medžiai. Nepatirti man buvo vaizdai, kuriuos pamačiau pasiekusi viršutinę plikąją Olimpo kalno dalį. Gelsvai pilos ar pilkai gelvos, o gal šviesiai rudos (sunku spalvą nusakyti), uolienos, akemys, akmenukai ir žvyras – daugiau ten nebuvo nieko. Kurį laiką pakopus aplink tik ta gelsvuma tesimatė – atrodė, lyg eitum per akmenėlių dykumą. Monotoiškumą po nosimi sklaidė tolumoje iš aukštai jau matomos kitų kalnų klostės ir sluoksniai – arčiau ryškesni, toliau vis labiau blukinami miglos. Man rodos, net nuotraukos nepajėgia pagauti to grožio, kurį matė akys. Olimpo viršūnė padovanojo mums pergalės jaumą, svajingai tolimą horizontą ir skanaus maisto bei kavos. Ne vieną valandą ridenomės nuo kalno žemyn ir kai į dienos pabaigą kojos jau pradėjo reikalauti poilsio, klausėme vieni kitų, ko mes į tas aukštybes kopėme. Vieningai visi sutarėm, gi dėl maisto. Visa Turkijos kelionė yra tiesiog žygiavimas nuo vienos pavalgymo vietos iki kitos.

Kad jau prakalbau apie maistą, atskirą pastraipą privalau skirti Likijos kelio kalnų kavinėms. Iš tiesų sunkiai liežuvis verčiasi jas vadinti kavinėmis, tačiau tebūnie – jose galima gauti kavos, apelsinų sulčių ir kartais vieną kitą paprastą patiekalą. Tačiau didžiausias netikėtumas man ir drauge pasaulio suvokimo ribų praplėtimas buvo ne tai, ką tose kavinėse gali pavalgyti, o tai, kokios jos yra. Lietuvio akimis žiūrint – tiesiog pašiūrės, rodos, suręstos iš to, ką savininkai po ranka kalnuose rado – bet kokios lentos, rąstigaliai, celofano plėvelė, dėvėti bet kokie baldai. Higienos kokybės kartelę mintyse taip pat reikia gerokai nuleisti. Lietuvoje į tokią nieko varu nenuvarysi. O ten – normalu. O man – įdomi patirtis, pabuvimas ten, kur kitaip, ir priminimas sau, kad nelyginčiau dalykų ir pasaulį priimčiau tokį, koks yra.

5-a žygio diena. 2024 04 18. Yayla Kuzdere – Gedelme – Goynuk Yayla.

Įveikiau 21.06 km, sukilau 681 m.

Vėl 21 kilometras per kalnus, tik šiandien sukilimas mažesnis – tik 681 vertikalus metras, tad diena buvo visai lengva (ypač palyginus su vakarykšte).

Penktąją žygio dieną pavadinčiau beveik pažintine, nes be gražios gamtos, paprastų kaimelių kasdienio gyvenimo, šiandien aplankėme senovinės Gedelmės pilies griuvėsius bei požeminį urvą.

Bizantiška Gedelmės pilis, manoma, šioje vietoje iškilo 9 amžiuje ir buvo naudojama kaip didelis sandėlis, kuriame aplinkiniai miesteliai ir kaimai laikė grūdus ir kitus maisto produktus. Kaip įdomu. Iki šiol niekada neteko būti prie tokio tipo pilies, visos lankytos buvo skirtos gyvenimui ir/arba apsaugai. Sakoma, kad Gedelmės pilis yra gerai išsilaikiusi. Čia, matyt, kaip pažiūrėsi. Aš mačiau tik apgriuvusias, krūmais ir aukšta žole apaugusias kai kurias pilies sienas. Siauru išmintu takeliu, į dygliuotus augalus braižantis rankas ir kojas galima patekti į pilies gilumą, tačiau bendrą jos vaizdą jau sunku galvoje susidėlioti. Tačiau jei galvotum, kad pusiau apleista pilis, beveik neprižiūrima ir netvarkoma, čia rymo daugelį šimtmečių, tuomet tikrai, visai gerai ta viena kita mūro siena išsilaikė.

Gedelmės pilies papėdėje ošia galingas platanas. Sakoma, kad jam yra 2500 metų. Medis be galo aukštas, galinga laja toli aplink save meta šešėlį, kamienas jo platus – tik keliese teapkabinsi. Akivaizdu, medis senas, tačiau jo kelių tūkstančių metų amžių sunku suvokti. Jei medžiai galėtų kalbėti, šis senolis tikrai būtų mums papasakojęs, kaip Gedelmės pilį žmonės šalia jo statė.

Netoli Gedelmės pilies yra dar vienas gamtos darinys – urvas, savyje slepiantis stalagmitus ir stalaktitus. Neblogai Turkijoje žinoma, turistų lankoma vieta su labai kuklia iškaba ir įėjimu. Esu buvusi dideliuse tokio tipo urvuose Austrijoje ir Gruzijoje, turkiškasis palyginus su jais – mažutis. Tačiau vėlgi stengiuosi nelyginti, o išlikti smalsia ir džiaugtis tuo, ką matau čia ir dabar.

6-a ir paskutinė žygio diena. 2024 04 19. Goynuk Yayla – Goynuk Kanyon.

Įveikiau 14,25 km, sukilau 435 m.

Turkijoje saulė kyla iš kalnų. Kasdien keldavomės anksti, prie pusryčių stalo dažniausiai sėdėdavome septintą ryto, tad daug nuostabių saulėtekių per šį žygį pamačiau.

Šeštąją žygio dieną sukilimo ir kilometrų surinkome nedaug. Tačiau šios dienos grožis ir įdomybė buvo žygiavimas Goynuk kanjonu ir kėlimasis į kitą kalnų upės pusę. Galingi rieduliai, mažesnių akmenų kaskados, ledinio vandens baseinėliai sujungti čiurlenančiomis upės srovėmis ir mažais kriokliukais. Iš abiejų kanjono pusių stūkso stačios aukštos uolos. Šokinėjome nuo akmens ant akmens stengdamiesi neįmerkti kojų į vandenį – puikiai ištestavome avimų batų padų sukibimo stiprumą. Visgi vienoje vietoje iš avalynės teko išsinerti – priešais tyvūliavo kelią pastojęs neperšokamas ir gilokas (man aukščiau kelių) upės vandens duburys. Bridome, nes kitaip neįmanoma buvo jo pereiti. Lietingais laikotarpiais šioje vietoje vandens lygis pakyla tiek, kad žygeiviams tenka plaukti.

Paskutiniai Likijos kelio kilometrai nuleido mus kalnu žemyn ir išvedė į civilizaciją – kanjono apačioje esantį parką. Įėjimas į jį mokamas, tačiau ant iš Likijos keliu parėjusių žygeivių, kurie bilietų neturi, (nes kur gi miške jų gausi) niekas nepyksta. Žygi baigėme parke aptiktoje kavinėje su turkiška kava, ledais ir būreliu žąsų, kurios mielai ir drąsiai vaišinosi vafliniais ledų indeliais.

Mano pasakojimui priartėjus prie pabaigos supratau, kad iki šiol nepatikslinau, kodėl tekste dažnai rašiau ne pirmuoju asmeniu. Priežastis paprasta – Likijos kelią įveikiau ne viena, keliavau su grupe. Kodėl į einu su grupe? Tai yra klausimas, kurį dažnai gaunu iš savo aplinkos. Kodėl ne viena? Juk kalnuose takai sužymėti. Kai eini viena nereikia prie nieko derintis, su niekuo taikstytis – eini greičiu, kuris patinka, sustoji kada nori, ilsiesi kai pati pavargsti ir t.t. ir pan. Turiu kelias paprastas priežastis:

  • Grupėje jaučiuosi saugiau. Kol kas dar turiu mažai patirties kalnuose. O žygiai, kuriuos iki šiol įveikiau nebuvo patys paprasčiausi (nes man įdomiausia ten, kur nebūtinai daug žmonių yra buvę ar keliauja). Gerai sužymėtas buvo tik maršrutas aplink Monblaną. Lofotenuose Norvegijoje ir Likijos kelyje Turkijoje būtų reikėję žygiuoti nosį įsmeigus į žemėlapius. Tuo tarpu su grupe drauge keliauja ir gidas. Tad galiu ramiai eiti, aplink dairytis, fotografuoti ir kurti istorijas.
  • Nemėgstu keliauti solo. Jei neturiu su kuo pasidalinti kelionės dienos įspūdžiais, dalis kelionės smagumo dingsta.
  • Keliaudama su grupe sutinku daug naujų žmonių, išgirstu įdomių jų istorijų, pasidalinimų patirtimi. Bendras sunkumas palengvėja, o bendras džiaugsmas padidėja. Būdama grupėje kaskart mokausi būti su įvairiais žmonėmis ir įvairiose bendravimo situacijose pažįstu ir vis atrandu save.

Pirmoji dienoraščio dalis čia:

Trakai

Diana Gedeikytė-Jakutienė

Esu Diana - kelionių po Lietuvą (ir ne tik) tinklaraščio www.checkinlithuania.com autorė. Tinklaraštį kuriu jau aštuonerius metus ir jis pilnas mano rekomendacijų, kur keliauti ir ką įdomaus pamatyti Lietuvoje bei pasaulyje. Rašau apie tai, ką pati atrandu, savo akimis pamatau ir man patinka. Kurdama tinklaraštį ir dalindamasi jame savo atradimais labai tikiuosi kelionėms įkvėpti ir kitus, noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų aktyviai ir pažintų savo kraštą, pamatytų, kokia graži yra Lietuva ir koks įdomus visas pasaulis.

www.checkinlithuania.com nugula ir mano sukurti maršrutai, skirti keliavimui po Lietuvą automobiliu.

Po mūsų šalį ir užsienyje keliauju ne tik keturiais ratais, pasaulį tyrinėju ir žygiuodama. Tad tinklaraštyje rasite ir mano žygių istorijų.

Prenumeruokite naujienlaiškį

Informacija apie gražiausias Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje.

Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.

Loading