Čempės, špicokai, ožiukas, tvoklė, technika su tankų varikliais… Apie ką aš čia? Ogi apie Lietuvos Kelių muziejų. Būtent jame eksponuojami šie keistus pavadinimus turintys ir kiti įdomūs daiktai bei prietaisai. Aplankę muziejų pamatėme, kokią techniką vos prieš nepilnus šimtą metų žmonės naudojo tiesdami kelius ir supratome, koks ilgas ir sunkus tai buvo procesas.
1995 metais atidarytas Lietuvos kelių muziejus veikia Vievyje (Kauno g. 14), valstybinės įmonės „Automagistralė“ patalpose. Gimė jis ypatinga – automagistralės Vilnius-Kaunas 25 metų sukakties – proga.
Įėjus į muziejaus kiemą iš karto supranti, kad pataikei ten, kur reikia – lankytojus čia pasitinka lauke įkurdintas didžiulis, 50 tonų sveriantis rusiškas buldozeris, kuris sau nuo kelio kelis tankus lengvai galėtų nustumti.
Kelių muziejaus eksponatai išdėstyti keliose patalpose. Savo kelionę po muziejų pradėjome nuo pagrindinio pastato. Antrame aukšte – istorinę ir muziejinę vertę turintys, su kelių tiesimu susiję eksponatai: nuotraukos, knygos, senieji Lietuvos žemėlapiai. Čia radome ir tiltų, viadukų, sankryžų, autobusų stočių ir kitų statinių maketų, kai kuriuos smulkesnius seniausius kelių tiesimo bei tvarkymo įrankius.
Eksponuojami ir kelininkų senųjų namų apyvokos reikmenys, buities daiktai, kuriais naudojosi 19 a. pab. ir 20 a. pr.: pintos karbijos, į kurias supildavo miltus, lygintuvas, įkaisdavęs nuo įpilamų karštų žarijų, geldos, kultuvė, sviestmušė, pieno matuoklė ir t. t.
Savo nustebimui tarp įvairių daiktų ir rakandų, pažymėtas kaip muziejaus eksponatas, gulėjo betoninis blokelis – pavyzdys tų, kuriais tarpukariu buvo išgrįstas senasis kelias Vilnius-Kaunas, apie kurį esu rašiusi čia SENOJO KELIO VILNIUS-KAUNAS BEIEŠKANT.
Visgi patys įdomiausi muziejaus eksponatai glūdi kito pastato pirmame aukšte, didesnėse patalpose aukštomis lubomis. Būtent ten pamatėme labai įspūdingų senosios kelių technikos egzempliorių.
Vežimas su bačka, o bačka su kaminu – kas tai? Pasirodo, senovinis, keturių arklių tempiamas bitumo katilas. Muziejuje šis įrenginys stovi gražus, švarus, oranžine spalva nudažytais elementais pasidabinęs. Tačiau tais laikais, kai jis atliko savo pareigą kelių tiesimo vietose, greičiausiai buvo vienas iš purviniausių ir labiausiai smirdančių prietaisų.
Muziejaus erdvės gilumoje dėmesys užkliuvo ir už poros smagiomis spalvomis nudažytų retromobiliukų. Pasirodo, dėl savo kolorito jie turėjo ir linksmas pravardes. Vienas jų buvo vadinamas „Cirku“.
Lėtai žingsniuojant tarp didesnių ir mažesnių eksponatų, stebino pasieniais sudėlioti senieji kelių tiesimo įrankiai: plaktukai „špicokai“, medinė tvoklė – poliams įkalti. Žiūrėjau į tuos įrankius ir galvojau, koks tais laikais žvėriškai sunkus ir ilgas darbas buvo kelių tiesimas.
Lietuvos kelių muziejaus ekspozicijoje buvo ir pralinksminusių eksponatų. Viename iš kambarių lankytojams parodomas kelininkų apavas. Avalynė, kuri turėjo apsaugoti nuo vibracijos, klumpės ir čempės – batai pagaminti iš padangų gumos. Dailiais jų, kad ir labai norint, nepavadinsi. Ir į patogius nepanašūs.
Patys įspūdingiausi Kelių muziejaus eksponatai – senovėje naudota didžioji kelių tiesimo ir valymo technika.
Aukšti, platūs, sunkūs, kai kurie net su tankų varikliais. Kelmai, miško išvartos – tik pagaliukai po jų vikšrais ir ratais. Dabar, kai esame pripratę remontuojamuose kelių ruožuose matyti mažulėlius traktoriukus, sunkiai pavyksta įsivaizduoti, kaip prieš akis stovintys gigantai burzgė ir griaudė vietose, kur turėjo atsirasti nauji pravažiavimai.
Užsukti į Lietuvos kelių muziejų tikrai verta. Sakyčiau, tai viena iš originalesnių ir įspūdingesnių tematinių lankytinų vietų galinčių palikti jums gerą įspūdį.
