Tokį antrą pavadinimą turi Vilkijos miestelio pašonėje, tankiu skardingu mišku nuo Nemuno atskirtas Jaučakių piliakalnis. Stebint jį iš paradinės pusės, ypatingo išskirtinumo nepamatysite. Daug įdomiau tai, kas slypi už piliakalnio. Geriausias laikas šį piliakalnį lankyti yra antra rudens arba pavasario pusė. Skaitykite toliau, papasakosiu, kodėl.
Jaučakių piliakalnį nesudėtinga rasti turint šias koordinates – 55.031861, 23.595556. Paskutinius kelis kilometrus važiuosite to paties pavadinimo kaimu (labiau panašiu į sodų bendrijos teritoriją). Automobilį teks palikti pakelėje ir per pievą pasieksite piliakalnį, iš pažiūros visai nediduką, lipant laiptais nespėji net uždusti.
Kodėl piliakalnį verta lankyti antroje rudens ar pavasario pusėje? O gi dėl to, jog būtent tuo laiku medžiai – piliakalnis pusiau pasislėpęs miške – turi mažiau lapų: rudenį dalis jų jau nukritusių, o pavasarį šakos dar pilnai nesulapoję. Kuo mažiau ant medžių lapų, tuo geriau matosi piliakalnį supančios įspūdingos apylinkės.
Užlipkite ant pilikalanio ir gan erdvia viršuje esančia aikštele nueikite į kitą jo pusę – ne kiekvienas piliakalnis gali pasigirti tokiais aukštais ir kvapą iš nuostabos sulėtinančiais stačiais šlaitais.
O jei turite žygiams bekele tinkamus batus ir nebijote jų susipurvinti, labai rekomenduoju mažiau stačia piliakalnio papėde (stovint veidu į piliaklanio laiptus, tai būtų kairioji kalno pusė) leistis žemyn ir panirti į slėpinigus už jo esančius skardžius, rėvas ir jomis čiurlenančius upelius bei pamatyti kitus ten užsislėpusius, dažniausiai niekieno netrikdomus, vardų negavusius piliakalnius. O gal ten tiesiog kalvos, padedančios formuoti unikalų kraštovaizdį?
Jaučakių piliakalnis stūkso Pilies ir Piliakalnio upelių santakoje. Jį iš šiaurės ir pietų juosia gilios daubos, rytinėje pusėje likusi kyšulio dalis. Nuo daubų pusės piliakalnio šlaitai statūs, 10–12 m aukščio.
Piliakalnio rytinėje papėdėje yra senovės gyvenvietė. Vykdant kasinėjimo darbus čia rastas iki 1,1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame aptikta lipdytos grublėtu paviršiumi ir žiestos keramikos, gargažių, akmeninių sviedinių, židinių liekanų, molio tinko gabalų ir net Romos moneta.
Spėjama, kad čia stovėjusi Paštuvos pilis. Paštuvos žemės istorinėse kronikose minimos nuo 1292 m., kuomet čia įsiveržė kryžiuočiai. Paštuvos pilį kryžiuočiai puolė 1369 m. ir po penkias paras trukusios apgulties pilis buvo sunaikinta. Po mūšio kryžiuočiai į pilį prasiveržė pro slaptą įėjimą. Dalis gynėjų pasidavė, bandantys priešintis buvo išžudyti, o pilies seniūnas Girdavas paimtas į nelaisvę. Pilis atstatyta, dar kartą minėta 1413 m. Pilį ir gyvenvietę nuo XIV a. antrosios pusės lietuviai, manoma, ėmė vadinti Vilkija – XV a. pirmosios pusės Vytauto dokumentuose minima Vilkijos pilis. Kai kurie istorikai mano, kad tai yra 1388 m. kryžiuočių sudeginta Wildenberg pilis.
O dėl kokios priežasties Jaučakių piliakalnis vadinamas Kartuvių kalnu informacijos rasti man nepavyko.
Taigi, jei yra noras ne tik į piliakalnį pažiūrėti, tačiau ir įspūdingų daubų, skardžių ir kalvų pilnas apylinkes patyrinėti, aplankykite Jaučakių piliakalnį.
O jei norite laiptais įveikiamų aukštų skardžių ir įspūdingų vaizdų nuo kalvų į Nemuną, rekomeduoju nuostabųjį Sudargo piliakalnių kompleksą, apie jį rašiau čia: SUDARGO PILIAKALNIŲ DIDYBĖ.
