Minkšto geltono smėlio kopa miško viduryje – gan netikėtas vaizdas akims, įpratusioms tokį jį matyti tik prie jūros. Aplink kopą – gležnos neaukštos pušaitės, liauni berželiai. Stovint kopos papėdėje kyla jausmas, kad jei persirisi per ją, pamatysi jūrą. Tačiau jūros ten nėra, kaip nėra ir pajūriui būdingo stipraus medžių ir vandens ošimo. Miške ramu, tik kur ne kur pavasariui odes jau gieda paukšteliai.
Šis unikalus gamtos reiškinys, vadinamas Bartkuškio kopa, glūdi vos trisdešimt kilometrų nuo Vilniaus, to paties pavadinimo miške. Vieną saulėtą ankstyvo pavasario rytą išsiruošėme į kopos paieškos ekspediciją. Neturėjome nė menkiausios užuominos, tuo labiau koordinačių, kur tiksliau Bartkuškio miške ji yra. Keliavome pasiruošę paprastą planą – įvažiuojame į mišką ir bandome laimę.
Ukmergės plentas, vėliau regoninis kelias link Maišiagalos bei kelis kilometrus gerokai mūsų ekipažą pakratęs vieškelis už jos – ir mes įriedėjome į Bartkuškio mišką. Jokių nuorodų ar ženklų, kad kažkur yra įdomi lankytina vieta. Kad jau buvome nusprendę po mišką paklaidžioti, pradėjome dairytis, kur galėtume automobilį palikti. Gal išsukti į rimčiau atrodantį šoninį keliuką, mąsčiau lėtindama greitį. Besižvalgydami į kelio pakraščius, šone netikėtai pastebėjome lyg ir automobilių stovėjimo aikštelę, nors kopos niekur aplink nesimatė. Stosime čia, nusprendėme, nes kažin, ar šioje girioje dar rasime kitą erdvią aikštelę transporto priemonei priglausti.
Automobiliui vieta yra, o kur kopa, mąstėme dairydamiesi aplink. Stovėjome dailaus, saulės spinduliuose besimaudančio pušyno viduryje. O tada akis užkliuvo už šalia stūksančio aukštoko stačiašlaičio kalnelio, kurio vieną šoną bjaurojo stipriai ratais išartas keliukas. Tas keliukas gal ir nebūtų buvęs kažkuo ypatingas, jei ne jį dengiantis gražus geltonas smėlis! O ką tai reiškė mums? Dedukcija ir loginis mąstymas piršo išvadą – kopa yra kažkur šalia, tikėtina, už kalniuko.
Azarto pagauti žabiškai ant jo užsiritome ir viršuje mįslė buvo išspręstą – prieš mus lyg gyvatė tarp neaukštų, liaunų berželių ir kopoms būdingų žemaūgių pušaičių vingiavo minkšto smėlio keliukas. Jis ir nuvedė mus prie miške sau tyliai, ramiai egzistuojančios žemyninės kopos.
Tam, kad jums nereikėtų klaidžioti, dalinuosi kopos vietos koordinatėmis 54.891840 24.954895. Pastarosios nuves jus į šalia kopos esančią automobilių stovėjimo aikštelę.
Kokio ilgio tekstą apie Bartkuškio kopą berašytum jos grožį begiriant, geriau patiems nuvykti ir ją savo akimis pamatyti, smėlio minkštumą – kojomis, o švelnumą – rankomis pajusti.
Beje, Bartkuškio kopa – ne vienintelė tokia Lietuvoje. Žemyninę kopą, turinčią labai smagų – Gaidžio kopos – pavadinimą, esame lankę keliaudami Zackagirio pažintiniu taku (visą istoriją rasite mano įraše KAS TA “MEŠKOS ŠIKNA”?).
