Skaisčiai geltono smėlio kopa, kurią formavo mėtomos aviacinės bombos… Nebijokite, bombos ten krito jau daugiau nei prieš 30 metų. Dabar Rūdninkų girios viduryje esančioje kopoje grėsti gali nebent savo grožiu laiką sustabdantys vaizdai ir akių nuovargis nuo ilgo žiūrėjimo į juos.
Tokios smėlio jūros miško viduryje dar nebuvau mačiusi. Jei esate buvę Bartkuškio kopoje (apie ją rašiau čia: BARTKUŠKIO KOPA – NETIKĖTUMAS MIŠKO GILUMOJE), tai jos Rūdninkų sesė yra stipriai didesnė. Pasakymas, kad vienas du ir perėjau, čia negalioja. Rūdninkų kopos ruožas siauras, tačiau ilgas – stovint viename jo gale, kito galo nesimato.
Iš karto pasakysiu, kad norint pasiekti Rūdninkų girioje esančią kopą, teks šiek tiek pasistengti. Vos 40 km nuo Vilniaus nutolusiame, viename iš didžiausių Lietuvoje miškų masyve Sovietų Sąjungos laikais buvo karinis poligonas, todėl čia beveik nėra normalių kelių. Tik daugybė keliukų, plaukiančių minkštu, biriu ir klampiu smėliu. Turintieji padidinto pravažumo automobilį ar džipą – galės privažiuoti arčiau kopos. Saugant lengvąjį automobilį, gali tekti palikti jį civilizuotesnėje vietoje prie geresnio kelio ir savomis kojomis leistis ieškoti smėlynų.
Mūsų kelias iki kopos buvo ilgesnio žygio dalis, tad jos link ėjome ne pačiais tiesiausiais keliais. Dėl to tikslių instrukcijų, kaip ją rasti, nepaliksiu. Pasidalinu dviem orientyrais: 54.412422 25.143125 – Rūdninkų šaudykla, prie kurios mes palikome savo automobilį. Kopos koordinatės yra šios – 54.387778 25.094263. Google Maps žemėlapis (satelite view režime smėlio plotas labai aiškiai matosi), šiek tiek orientacinių įgūdžių ir kopą tikrai rasite.
Dar šiek tiek apie poligoną ir bombas, nes tai tikrai įdomi praeities istorija. Kaip minėjau, Sovietmečiu Rūdninkų girioje buvo įrengtas sovietų kariuomenės poligonas, kur, pasirodo, treniruodavosi karo lakūnai. Poligone kariškiai sustatydavo tankų, automobilių kolonas. Karo lėktuvai jas subombarduodavo. Čia buvo imituojami oro uostai, poligone stovėdavo nurašyti lėktuvai. Karo aviatoriai subombarduodavo ir juos. Rašoma, kad būtent dėl mėtytų bombų mes dabar galime grožėtis Rūdninkų kopa. Panašu, kad sprogdinimai neleido gamtai smėlingo pavirčiau su visam paslėpti po samanomis, viržiais ir žole.
Vaikščiodami po kopą ir ypač po mišką, kur ne kur tikrai matėme gan gilias ir taisyklingas, tarsi išsprogdintas duobes. Net nesinori pagalvoti, koks poligono veikimo laikais, čia aidėdavo triukšmas. Dabar šios didelės ir akį džiuginančios kopos ramybę drumsčia tik su motociklais ar keturračiais čia pasiausti atvykę bekelės mėgėjai.
Vienintelis dalykas, ko Rūdninkų kopoje trūko – tai jūra. Tačiau jau geriau minkštos kopos be jūros, nei iš vis nieko. Užsukite ir patys pamatykite šį unikalų gamtos darinį.
O aš, pasirodo, pabuvojau jau trijose žemyninėse kopose – Rūdninkų, Bartkuškio ir Gaidžio.
