Jeigu kas netikėtai pasakytų jums „…eikit jūs į „Meškos šikną“…., perskaitę šią mūsų istoriją tikrai žinosite, kur jos ieškoti. 😊
„Meškos šikna“, kopos be jūros, 11 kilometrų mankštos kojoms ir 5-ios valandos gryno oro plaučiams, plius netikėti nuotykiai ištvinusios upelės pakrantėse, saulės vonios akims ir grybų fotomedžioklė. Štai ką gavome mes vieną šiltą rugsėjo sekmadienį nepabūgę pusantros valandos kelionės iš Vilniaus iki Marcinkonių. Ten, gražiuose šviesiuose Dzūkijos pušynuose, driekiasi rimtesnius pasivaikščiojimus mėgstantiems labai tinkanti turininga pėsčiųjų trasa – Zackagirio pažintinis takas.
Pagrindinė informacija apie taką:
Kaip rasti. Takas prasideda Marcinkonyse, kaime Varėnos rajone. Nuoroda į tako pradžią įrengta visai šalia Dzūkijos nacionalinio parko Marcinkonių lankytojų centro (Miškininkų g. 61). Takas žiedo formos, tad grįšite į tą pačią vietą, iš kurios startavote.
Tako ilgis: Galima rinktis tris tako ilgius – 7 km, 10,5 km ir 13,8 km.
Tako sudėtingumas: takas sudėtingas. Teks keliauti miško takeliais, kur ne kur lįsti per bruzgynus ar bristi papartynais, kopti į kalnelius.
Papildoma informacija: automobilį galima palikti šalia Marcinkonių lankytojų centro įrengtoje aikštelėje.
Pasitarę su šeima nusprendėme imtis vidutinio ilgumo trasos ir įveikti 10,5 km. Zackagirio takas iš karto nėrė į mišką. Keliaudami patyrėme, kad ši pėsčiųjų trasa yra labai puikiai sužymėta. Nuorodos tinkamu atstumu viena nuo kitos, posūkiai taip pat aiškiai pažymėti. Nei karto niekur nenuklydome ir neteko ilgai svarstyti, ar teisingai einame.
Jau žinojome, kad pakeliui rasime gražių įdomių vietų, kurių viena – „Meškos šikna“. Iš anksto nepasigilinome, kas tai per vieta, tačiau mums dėl to buvo tik įdomiau.
Atstumai tarp įdomiųjų tako vietų yra gan dideli, tačiau keliavimas visus 10,5 kilometrų mums neprailgo. Nuobodžiauti neleido gražus kraštovaizdis – saulės spinduliuose besimaudantys pušynai, lyg ilga gyvatė besiranganti upelė nuolat pastodavusi mums kelią, išdžiūvę papartynai, raudoniu nudažydavę didžiulius miško plotus, šviesiai žalių samanų ir sidabrinių kerpių jūra bei marios grybų. Tiek daug grybų senokai bebuvome miškuose matę, tad keliaudami užsiėmėme jų… fotomedžiokle, mat labai jau gražūs buvo. 😊
Dairydamiesi ramiai žygiavome tol, kol kelyje mūsų neištiko Grūdos upelė. Graži, vingiuota ir, pasirodo, gerokai patvinusi.
Pirmąjį netikėtumą – trečdalį apsemto liepto per upę – įveikėme gan sėkmingai, tik pusė šeimos liko su prisemtais batais. 😊
Šlapi batai mums nebaisūs, nes visada keliaujame su specialia mūsų mylima „Columbia“ avalyne. Vanduo į batą pribėgo ir tuoj pat išbėgo, o kol pasiekėme Šaudzyklos kalną spėjo ir pradžiūti. Nuo kalno atsivėrė gražus vaizdas į Grūdos upelį.
Beje, lenkų okupacijos metu ant jo buvo įrengta šaudykla, vėliau ja naudojosi vokiečiai. Kalno papėdėje buvo mediniai bėgiai, kuriais traukdavo vagonėlį su pritvirtintais taikiniais. Šiuo metu visų tų įrenginių nebėra likę, bent mes aplinkui nieko tokio nepastebėjome.
Grūda plačiai vingiuoja Šaudzyklos kalno papėde, tad nusileidę kitoje kalno pusėje radome jau gan rimtą tiltelį per ją, vietą stovyklavimui.
Pagal žemėlapį dalis trasos keliavo pačia upės pakrante, eidami būtume galėje iki soties atsigėrėti viena gražiausių Dzūkijos uplių. Ir tada mus ištiko dar didesnis netikėtumas – upė buvo tiek išsiliejusi, kad užliejo dalį tako.
Kurį laiką maknojome per purvyną, galvojom, praeisim, tačiau labai greitai kelią mums pastojo vanduo.
Teko gabaliuką kelio grįžti atgal, iš interneto traukti tako žemėlapį, jungti Google žemėlapį ir ieškoti apėjimo. Pavyko, radom ir kirtę kampą vėl įsiliejome į Zackagirio taką.
Ilgai netrukus nėrėm į neukštų medžių tankumyną ir čia jau kilo įtarimas, kad vėl artėjame prie drėgnų vietų.
Ir tikrai, netrukus mus pasitiko dar vienas išsiliejusios upelės krantas – visai netoli matėm lieptelį, o tarp jo ir mūsų – pelkė. Negi, šitiek kilometrų įveikus, suksi atgal ir grįši. Metėm į vandenį storas šakas, kad galėtume perbristi labai kojų nesušlapę.
Džiaugsmo buvo pasiekus tvirtą lieptą ir perėjus į kitą krantą, kur laukė sausuma. O upelė ramiai plukdė savo vandenis ir visai nesijaudino, kad dėl jos stipriai padidėjusių apimčių keliauninkai sunkumų turi.
Zackagirio taku smagu keliauti ne tik dėl gryno miško oro, tačiau ir dėl to, kad turi galimybę pamatyti Marcinkonių kaimą, kuris yra vienas didžiausių pagal užimamą plotą kaimas Lietuvoje. Takas mus atvedė prie gražios medinės Marcinkonių Šv. apaštalų Simono ir Judo Tado bažnyčios, pastatytos apie 1880 m. Ji aptverta akmenine tvora, kurioje įmūryta 14 Kristaus kančios kelio stočių.
Toliau takas vingiuoja per kaimą, pro ne vieną gražią sodybą – senais ir atnaujintais gyvenamaisiais namais, mediniais ūkiniais pastatais. Tikrai yra kur akis paganyti.
O beganydami akis Besidairydami atsidūrėme netikėtoje vietoje – Klonių kalne arba kitaip „Gaidzių kopoje“. Matyti geltono, smulkaus, švelnaus smėlio kopą būnant šimtus kilometrų nuo jūros – tikrai geras jausmas. Tai vadinamoji žemyninė kopa. Dzūkijos šiluose žemyninės kopos, pasirodo, tęsiasi dešimtis kilometrų, tačiau visos jos jau apaugusios medžiais ir žolėmis ir tik vienintelė „Gaidzių kopa“, padedama vėjo, kovoja su augmenija ir yra gyva.
Iki soties prisidžiaugę saulėje įšilusiu kopos smėliu nužygiavome toliau. O mintyse vis kirbėjo klausimas, tai kur ta „Meškos šikna“? Ir visai netrukus mes ją radome. Pasirodo tai…. nedidelė žavi aukštapelkė. 😊 Dairėmės aplink ir spėliojome, kažin, kodėl ji būtent taip pavadinta. Gal senovėje čia meškų būta? O gal tai kaip įspėjimas – lįsi į pelkę, bus tau… kaip tame pavadinime. 😊
Pro pelkę, plačiu keliu per laukus ir mišką takas jau suko link Marcinkonių. Pakeliui dar praėjome ne vieną gražią senovinę sodybą ir, įveikę šiek tiek daugiau nei 10 km, grįžome ten, iš kur startavome.
Vaikai iš karto pareiškė, kad tai pats geriausias mūsų šios vasaros žygis. Ir tikrai, dešimt balų Zackagirio takui, nes solidaus ilgio ir tuo pačiu labai gražus bei pilnas įvairių įdomių vietų. Labai rekomenduojame!
Keliaujame su Hiatus.lt
