Ar teko kada lankytis sename, etnografiniame Lietuvos kaime? Kalbu ne apie specialiai ekspozicijai sudėliotus kaimų fragmentus Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, o apie tikrus, kuriuose karta iš kartos jau daugiau nei šimtą metų gyvena žmonės? Lietuvoje didesnioji dalis senųjų kaimų išlikę nuošalesniuose šalies kampeliuose, toliau nuo pagrindinių kelių. Dėl to atsitiktinai nepravažiuojami, nepamatomi ir neaplankomi. Tad savaitgalio išvykai siūlome mūsų išbandytą maršrutą po tris vienus gražiausių ir tipiškiausių etnografinių lietuviškų kaimų ir, įvairovės vardan, vieną ne visai lietuvišką etnografinį kaimą. Kompaktiški, labai jaukūs, apsupti augalotų medžių, pilni senų, medinių, gėlėse skendinčių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų, kaimai pakeri savo autentiškumu ir nukelia į senosios žemdirbių Lietuvos laikus.
Čižiūnai
Pirmasis maršruto objektas – tipiškas gatvinis Čižiūnų kaimas, kuris yra vienas gražiausių ir tipiškiausių Lietuvos gatvinių rėžinių kaimų. Gyvuoja jis Varėnos rajone, šalia kelio Vilnius-Varėna ir yra apie kilometrą nuo Valkininkų miestelio. Įvažiavus į kaimelį mus pasitiko apie 1 km ilgio akmenimis grįsta gatvelė iš abiejų pusių tankiai ir glaudžiai apstatyta namais. Didžioji dauguma kaimo sodybų – gyvenamos, daugiau mažiau sutvarkytos. Keliaudami gatve aptikome apleistą, matosi, labai seną gyvenamąjį namą su didžiuliu, jau ne vieną šimtą metų skaičiuojančiu ąžuolu kieme. Kaimynystėje sutikta vyresnio amžiaus Čižiūnų gyventoja mums papasakojo, kad šiam namui jau turėtų būti apie 150 metų. Gaila, kad jame niekas nebegyvena ir pastatas nyksta.
Visažinis internetas mums papasakojo, kad Čižiūnai įsikūrė 16 a. per Valakų reformą Valkininkų karališkajame dvare ir miestelyje plėtojantis amatams. Iki 17 a. vidurio šiame kaime, pasirodo, gyveno Valkininkų ginklų kalyklos geležies lydytojai ir kalviai, vėliau – žemdirbiai. Tuo tarpu, dauguma senųjų pastatų, kuriuos galima pamatyti dabar, pastatyti 19 a. pabaigoje.
Tiesa, manau, kad reikėtų trumpai papasakoti, kas yra gatvinis rėžinis kaimas. Tai iki 19 amžiaus buvęs vienas populiariausių ir labiausiai paplitusių Lietuvoje žemdirbių gyvenvietės tipų. Turi vieną pagrindinę tiesią ar kiek lenktą gatvę. Taisyklingos formos sodybos iš vienos arba abiejų gatvės pusių statmenai ar įžambiai rikiuotos viena šalia kitos, gyvenamieji namai ir kiti trobesiai dažniausiai galais atsukti į gatvę. Taupant sklypo vietą gyvenamieji namai būdavo sujungti su tvartais. O kaimynai trobesius dažnai statydavo priešingose sklypų pusėse, kad tarp jų gautųsi didesnė bendra kiemo erdvė. Jos viduryje, ant sklypų ribos, dažnai būdavo kasamas net ir vienas bendras šulinys.
Zervynos
Kitas objektas mūsų maršrute – vienas iš geriausiai žinomų, dažnai aprašomų ir lankomų etnografinių kaimų – Zervynos. Jis taip pat įsikūręs Varėnos rajone, tad patogiai pasiekimas keliaujant iš Čižiūnų. Tankių miškų ir Ūlos upės vingių apglėbtos Zervynos yra tipiškas didelis grupinis kaimas. Teritorija, kurioje yra kaimas, jos plotas ir reljefas buvo netinkamas skirstyti žemę rėžiais, ji buvo padalinta įvairaus dydžio ir formos sodybiniais sklypais. Dėl to dabar čia turime ne gatvinį rėžinį, o grupinį kaimą.
Zervynose dabar yra 52 sodybos. Istorikai sako, kad rašytiniuose šaltiniuose Zervynos pirmą kartą minimos 1742 m. O apie 90 procentų kaimo trobesių, kuriuos galime pamatyti dabar, statyti 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje.
Kaimas turi ilgą pagrindinę gatvę, kuri nuvingiuoja per patį kaimelio centrą. Kaimo sodybos išsidėstę abejose gatvės pusėse – gyvenamieji namai arčiau gatvės, likę pastatai – toliau gan dideliuose erdviuose kiemuose. Kaime išlikę nemažai pastatų suręstų iš rąstų. Stogai Zervynose buvo dengiami šiaudais, meldais arba skiedromis. Sovietmečiu jie buvo uždengti šiferiu, o dabar, restauruojant sodybas, vėl grįžtama prie meldų ir skiedrų. Būdami Zervynose matėme, kad net keliose sodybose vyko gan rimti ir dideli rekonstrukcijos darbai, buvo remontuojami namų stogai. Beje, kaimą jungiantis tiltas per Ūlą taip pat suremontuotas – jo medinė dalis iš tolo švietė savo naujumu. Kaip ir naujai skiedromis dengiamų sodybų stogai. Galėjom įsivaizduoti, kaip kaimas atrodė, kai žmonių trobesiai buvo tik pastatyti. 🙂
Pervažiavę kaimą ir pakilę į kalniuką radome unikalias bičių dreves medžiuose. Būtinai jas apžiūrėkite. Pasirodo, Zervynų žemės yra smėlėtos ir nederlingos, todėl vietos gyventojams žemdirbystė nebuvo pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Tad be gyvulininkystės, medžioklės, miško gėrybių rinkimo, žvejybos, jie užsiėmė ir drevine bitininkyste. Šiuose kraštuose nuo seno bitės medų krovė šių miškų uoksuose, o vėliau žmogaus padirbtose tinkamesnėse drevėse. Tam tikslui tinkamų drevėms įrengti medžių viršūnė buvo nupjaunama, siekiant, kad medis ne aukštėtų, bet storėtų.
Daniliškių sentikių kaimas
Dar vienas kelionės objektas – Daniliškių sentikių kaimas. Iš tiesų labiausiai norėjome pamatyti jame esančią seną sentikių cerkvę, pastatytą 1817 m., o perstatytą 1926-1931 m.
Daniliškių kaimas yra Trakų istorinio nacionalinio parko vakarinėje dalyje, Kudrionių kraštovaizdžio draustinio teritorijoje. Buvo labai įdomu keliauti ir ieškoti šio atokiai nuo pagrindinių kelių esančio kaimo (kai randi, tačiau ne taip greitai – visada daug įdomiau :)). Kol jį pasiekėme, teko įveikti ne vieną kilometrą bekele laukais ir tankiu mišku. Mums pasisekė, kad nepaisant nuošalumo, mobilus interneto ryšys čia, nors ir ne žaibiškai, tačiau veikė, o navigacija į tikslą mus vedė teisingai. Dėl viso pikto, būdama Daniliškėse, su specialia programėle nustačiau kaimo vietos koordinates – 54° 40′ 41″ N 24° 48′ 39″ E. Gal pravers.
Pats kaimas šioje vietoje atsirado apie 1548 m. Dabar jis jau nykstantis, čia begyvena tik kelios sentikių šeimos. Tad įdomiausias objektas jame – senoji bažnyčia, kuri yra viena iš trylikos sentikių cerkvių, esančių Lietuvoje. Ją sudaro erdvi maldos salė ir dabar nenaudojami gyvenami popo šeimos kambariai. Dėl nedidelio lankytojų skaičiaus ji dirba retai. Į bažnyčios vidų patekti tąkart mums nepavyko, ji buvo užrakinta.
Grabijolų kaimas
Na, o kelionės pabaigai – dar vienas, šį kartą Aukštaitijos, etnografinis perlas – Neries upės pakrantėje įsikūręs Grabijolų kaimas. Važiuojant nuo Daniliškių tereikia persikelti į kitą greitkelio Vilnius-Kaunas pusę ir įveikti šiek tiek bekelės per kaimelius.
Įvažiavome į pagrindinę kaimo gatvę ir lėtai riedėjome ja žvalgydamiesi į šalis, kol staiga… gatvė baigėsi, o mes su visu savo visureigiu atsidūrėme tiesiog ant skardingo Neries kranto. Keista gatvės pabaiga, – visi pagalvojome. O pasirodo, tokiai netikėtai pabaigai yra priežastis. Šioje vietoje dar 20 amžiaus pradžioje buvo tiltas per upę, kuris pratęsė gatvę ir juo žmonės susisiekdavo su kitame krante buvusiu Grabijolų dvaru. Deja, Pirmojo pasaulinio karo metais tiltas buvo sudegintas vokiečių, o ir pats dvaras dabar jau sunykęs.
Grabijolai yra tipiškas gatvinis rėžinis 25 sodybų kaimas. Upės pakrantėje sutikta garbaus amžiaus vietos gyventoja papasakojo mums, kad nors sodybų šiame kaime ir daug, tik apie šešios šeimos čia gyvena nuolat, kiti tik atvažiuoja pabūti, o nuolat gyvena Vilniuje ar kitur. Kaimo sodybos išsidėsčiusios abipus kaimo gatvelės labai glaudžiai ir taisyklingai – aiškiai matoma išlikusi rėžinio kaimo sandara. Čia pamatėme daug išlikusių senosios puošybos medinių statinių.
Istoriniuose šaltiniuose Grabijolai pirmą kartą paminėti 1795 m. Tuo tarpu kaime ir jo apylinkėse aptikti archeologiniai radiniai rodo, kad gyventojai šioje vietoje apsistodavo jau neolito laikotarpiu. Įsivaizduojate, kaip seniai šioje vietoje jau gyveno žmonės. 🙂
Visais aplankytais kaimais likome sužavėti.
Dar keletas patarimų keliausiantiems šiuo maršrutu:
- Keli kilometrai nuo Zervynų yra dar vienas nedidukas etnografinis Mančiagirės kaimas (važiuojant nuo Varėnos, kelio Nr. 50303 kairėje – posūkis į Zervynas, dešinėje – posūkis į Mančiagirės kaimą, aiškios nuorodos neleis pasiklysti). Turėsite noro ir bus smalsu – užsukite ir į jį. Šis kaimas nėra toks prašmatnus kaip Zervynos ar kiti mūsų maršruto lietuviškieji kaimai, tačiau irgi senas.
- Kelionei iš Zervynų į Daniliškes galėjome rinktis tradicinį, patogų, nesuskaičiuojamą kartų važiuotą kelią pro Valkininkus, Pirčiupį ir Paluknį, Vilnių ir Vievį. Tačiau taip buvo neįdomu. Ir ypač neįdomu vairuojant visureigį. 🙂 Tad navigacijai pasiūlius alternatyvų variantą pro Onuškį, Aukštadvarį bei Elektrėnų apylinkes, griebėme jį. Ir tiesą sakant nežinia, kas šiuo atveju iš tiesų pasirinko, ar mes kelią, ar kelias – mus. Kol pasiekėme Daniliškes, ne kartą džiaugėmės, kad keliaujame visureigiu, o ne lengvuoju automobiliu. Kalnai kalneliai, staigūs posūkiai, nemažai siaurų kelių, kur norint prasilenkti tenka pasitraukti į žvyruotą kelkraštį ir keliolika kilometrų visiškai remontuojamo kelio, kai eismas leidžiamas tik viena puse ir toji pusė – tik siaura iškelto smėlio juosta. 🙂 O dar kelias per Bleiro raganų tipo mišką link Daniliškių… 🙂 Nei viena akimirka nepasigailėjau pasirinkusi šį kelią. Tokiam “Land Rover’iui”, su kuriuo keliavome mes, smėlis, žvyrkeliai ir siauri miško keliukai – tas pats, kas lygi autostrada ir neribojamas leistinas greitis ne vieną šimtą arklio galių turinčiam sportinio tipo automobiliui. 🙂
Beje, spausdintą šios mūsų kelionės istorijos versiją galite rasti žurnalo “Auto Bild Lietuva” spalio mėnesio numeryje.
