Šimtametis malūnas, iškilęs ir savo tiesioginį darbą dirbęs vienoje Lietuvos dalyje, užtarnauto poilsio atikti perkeltas į kitą vietą, džiugina visus prie jo atklydusius savo aukštu stotu ir patraukia įdomia istorija.
Kalbu aš apie Vilniaus pakraštyje, Pilaitės rajone stūksantį to paties pavadinimo vėjo malūną. Esu vilnietė nuo pat gimimo, tačiau apie tai, jog Pilaitėje yra vėjo malūnas – nežinojau. Tad kur gi jau ištversiu aš tokio objekto neaplankiusi, juo labiau, kad net iš miesto išvažiuoti nereikia.
Pilaitės vėjo malūnas įkurdintas Piliakalnio g., Vilniuje (vietos koordinatės 54.701531, 25.193862), buvusio Pilaitės dvaro teritorijoje. Šiuo metu malūne miltų niekas nebemala, jis ir aplink jį esanti nedidukė teritorija naudojama kaip mažas muziejus, čia vyksta renginiai, ekspozicijos, pobūviai ir duonos edukacijos užsiėmimai. Tvarkomoje teritorijoje aplink – prūdeliai, malūno, senovinės lauko darbų įragos, namų apyvokos rakandų, senovinių automobilių ekspozicijos. Besidairydami aplink daug kilometrų neįveiksite, tačiau jei atidžiai viską tyrinėsite – laiko prireiks.
Labai mus nustebino prie malūno atrasta senovinių durų kolekcija. Kiek jų ten radome, gaila, nepagalvojau suskaičiuoti, tačiau sustatytos viena šalia kitos, sudarė gan ilgą tvorą. Durys tiek nuo namų, tiek nuo įvairių ūkinių pastatų. „Durys, kurios niekur nebeveda“ – taip pakrikštijome mes šią kolekciją-ekspoziciją.
O žinote, koks man įdomiausias Pilaitės malūno istorijos faktas? Ogi tai, kad pastatytas jis buvo visai ne Vilniuje, o Vidurio Lietuvos lygumoje, Nemuno žemupyje, kur pučia tolygūs vėjai. O tiksliau – Šakiuose, Liepalotų kaime. Jo ir pirmasis vardas buvo visai ne Pilaitės, o Liepalotų malūnas. Šį kepurinio tipo vėjo malūną ( jo viršutinę dalį, vadinamąją kepurę, galima reguliuoti ir pasukti į palankiausią vėjo kryptį) 1923 m. pastatė Petras Žasetis. O statyboms pinigų šis būsimasis malūnininkas, pasirodo, užsidirbo Amerikoje.
Vėjas suko malūną iki 1961 m., vėliau – elektra. Malti nustota po 1990 m. Malūnas buvo apleistas, susidėvėjo nuo atmosferos poveikio saugojusi sienų bei stogo skiedrų ir lentų danga. Statinys pradėjo nykti, supuvo dalis malūno pagrindinio laikančiojo konstruktyvo statramsčių ir sijų, buvo išplėšta didžioji dalis įrangos. Gerai, kad 2003 – 2006 m. siekiant malūną išsaugoti, jis buvo išardytas, pervežtas į Vilnių. Po atliktos restauracijos malūnas naujoje vietoje su nauju vardu atgimė naujam gyvenimui.
Beje, Pilaitės malūnas yra 16 m aukščio, keturių aukštų. Nuo kitų Lietuvos vėjo malūnų šis skiriasi mediniu pagrindo aukštu – kituose malūnuose jie statyti akmens ar plytų mūro. Unikalus jis ir paskutinio aukšto aukščiu. Visuose malūnuose jis apie 1 – 1,5 m, todėl ir vadinamas ,,pusiniu“, o čia aukštas – 2,8 m.
Na, bet kiek gi galima skaityti apie šį malūną. Geriau jį savo akimis pamatykite. Jeigu Vilniuje esantis vėjo malūnas jums nelabai pakeliui, žvilgtelėkite, čia aprašiusi esu atskirą maršrutą po Aukštaitijos vėjo malūnus – DONKICHOTIŠKA IŠVYKA. Tikrai daug jų Lietuvoje kažkada vėjai kedeno, tik mažuma, deja, išliko.
O jeigu jums įdomesni vandens malūnai, čia – ILGAS KELIAS Į ROJŲ – rasite maršrutą, kuris padės jums atrasi ir šiuos gražuolius, kurių dažnas jau yra technikos paveldo objektas.
