Senos medžių alėjos, grynas oras, tyla, vilos vilaitės, pušynai ir galingasis Nemunas pašonėje – mažas miestelis Kulautuva turi viską, ko gali reikėti ramiam poilsiui. Nesvarbu, dienai atvažuoji ar pagyveni čia ilgiau. Nori – prie vandens būni ir laiveliu paplaukioji, nori – eini į mišką pasivaikščioti, nori – klajoji miestelio gatvėmis ir dairaisi į paties įvairiausio amžiaus bei architektūros namus.
Kulautuva yra nedidukas, apie 20 km nuo Kauno nutolęs, dešiniajame Nemuno krante rymantis kurortinio tipo miestelis. Iš tiesų, iki antrojo pasaulinio karo jis ir turėjo kurorto statusą, kurį dabar stengiasi susigrąžinti.
Klautuva mus viliojo dėl dviejų priežasčių. Pirma, pats, kaip miestelis. Antra, nes šalia esančiame miške turi net šešis pėsčiųjų takus (apie juos skaitykite čia KULAUTUVOS SVEIKATINGUMO PĖSČIŲJŲ TAKAI). Be to, esame susižavėję kurorto tipo miesteliais, gyvuojančiais ne prie jūros. Ši meilė užsiplieskė apsilankius kitame, šalia Kauno, Nemuno pakrantėje esančiame, Kačerginės miestelyje (įrašai PYPLIŲ PILIAKALNIS IR TAKAS NEMUNO PAKRANTE bei ŠALTINIŲ TAKAS). Be to, ar žinojote, kad senais laikais ir Alytus yra buvęs kurortu (kaip smagu ten pasivaikščioti rašiau čia: PAVASARINIS ŽYGIS ALYTUJE)?
Šiuo metu gan mažai žinoma Kulautuva turi turtingą istoriją. Šiek tiek jos, įdomumo dėlei, papasakosiu.
Visų pirma – pavadinimas. Miestelio vardas siejamas su žodžiu kultuvė, kadangi pasakojama, kad nuo seno moterys Nemune triukšmingai velėdavo skalbinius.
Pirmą kartą istoriniuose šaltiniuose, šiuo atveju Vygando Marburgiečio kronikoje, miestelis paminėtas 1364 m. 20 amžiaus pradžioje Kulautuva tapo vasarviete, 1929 m. čia buvo atidaryta pirmoji sanatorija, o 1933 m. miestelis buvo oficialiai paskelbtas poilsiaviete. Tuo laiku buvo paruoštas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Beje, kalbant apie alėjas – net keliomis jų, gražiai gatves įrėminančiomis, perėjome. Labai gali būti, jog tai tie patys, tarpukario laikais sodinti medžiai, menantys minias laimingų ir atsipalaidavusių poilsiautojų, lėtai vaikštinėjančių jų paunksmėje.
Tarpukariu visoje šalyje Kulautuva buvo žinoma dėl pušynų, 1,5 kilometro ilgio švaraus smėlio paplūdimio, parko. Internete radau informacijos, kad tais laikais vasaros savaitgaliais Kulautuvoje prisirinkdavo apie 5 tūkst. žmonių, vasarotojų skaičiumi ją lenkė tik Palanga. Čia ilsėjosi tuometis Lietuvos elitas, svečiai iš Vakarų Europos, Amerikos, Argentinos ir kitų šalių.
Sunku net įsivaizduoti, kaip toks didelis skaičius žmonių sutilpdavo tokiame nedideliame miestelyje kaip Kulautuva. Panašu, kad tarpukariu gyvenimas ten virte virė, gavės knibždėjo poilsiautojų, paplūdimys buvo tankiai prigultas saulutėje besišildančiųjų ir besimaudančiųjų Nemune. Priešingai, nei dabar. Vakštinėdami po miestelį, prasilenkėme vos su vienu kitu žmogumi, o didžiausią jų koncentraciją aptikome prie vienintelės ten esančios parduotuvės.
Šiais laikais Kulautuvos paplūdimys prie Nemuno irgi nebėra toks didelis. Belikusios tiesiog natūralios smėlio juostos.
Tačiau Kulautuva gali džiaugtis mažųjų laivelių prieplauka, į kurią užsuka pro šalį iš Kauno ir atgal kursuojantys turistiniai laiveliai.
Gailmybe pasiplaukioti tuokart nepasinadojome, nebūtų užtekę laiko, tačiau mintis paiškylauti Nemunu laiveliu nusėdo atmintin. Beje, Kulautuva nėra visai prie pat Nemuno, iki pakrantės reikia pėdinti gerus kelis šimtus metrų. Tačiau tam nutiestas patogus asfaltuotas keliukas, nuvedantis iki autmobilių stovėjimo aikštelės, įrengtos šalia laivelių prieplaukos.
Tai, kad kažkada Kulautuva buvo kurortas, galima pajusti ir iš miestelyje dar išlikusių senųjų, medinių namų ir vilaičių, kurios iš karto priminė Palangą.
Iš tiesų, dabartinė miestelio versija vizualiai liudija gero šimtmečio istoriją – šalia kurortinių medinukų matėme ir privačias valdas, išlaikiusias nemažai kaimo sodybos elementų iš tų laikų, kai čia gyvenantys žmonės augino gyvulius ir plaukdavo į Nemuną žvejoti.
Kitose gatvėse aptiksite sovietnių mūrinukų, savo to meto architektūra nelabai džiuginančių akį.
Ir žinoma, šiuolaikiniai modernūs namai, išdidžiai stūksantys už gan aukštų tvorų ir duodantys suprasti, kad po truputį Kulautuva atgauna prestižą ir miestiečius jau vilioja gamtos ir ramybės pilna jos aplinka.
Taigi, nors Kulautuva ir pamirštas kurortas, aplanyti ją verta. Galėsite patys įvertinti tai, dėl ko čia atvykdavo tarpukario laikų grietinėlė. Nemunas toks pat platus, aukštos pušys raminančiai ošia, oras, spėju, panašiai grynas kaip ir prieš šimtą metų. O kad gatvėse mažai praeivių – tik privalumas.
