Objektai, pro kuriuos vilniečiai dažnai praeina patys ar veda svečius, tačiau neatkreipia į juos dėmesio, nes nežino ypatingais juos darančių istorijų. Objektai, kurie, lyg paslėpti nuo žmonių akių, glūdi gilesniuose Vilniaus sluoksniuose ir klostėse, dėl to yra mažiau žinomi ir lankomi. Būtent tokių lyg pastebėtų, tačiau nepastebėtų miesto vietų yra pilnas šis maršrutas po Vilnių. Jei jau atsibodo Gedimino pilis, Katedros aikštė ir Pilies gatvė, išbandykite jį ir nustebsite, kiek daug įdomių dalykų ir istorijų tyliai ir ramiai glūdi Vilniaus gatvėse.
Į maršrutą įtraukiau 19 man labiausiai patinkančių mažųjų Vilniaus objektų – skulptūras, gatves, vietas su jų istorijomis. Tekste jie išdėstyti vienas po kito taip, kad kelionė eitų sklandžiai, nesiblaškant ir nevaikštant gatvėmis pirmyn atgal ar sukant ratais. Nepridėjau prie objektų jų vietų koordinačių (adresai yra), kad einant išliktų nors mažutis orientavimosi mieste ir savaraniško objekto atradimo malonumas. Šis maršrutas, jei įveiksite jį visą, bus ir puikus pasivaikšiojimas, nes tarp pirmojo ir paskutiniojo objekto – maždaug 7 km. Keliaudami šiuo maršrutu daug centrinės miesto dalies bei senamiesčio grožio pamatysite. Svarbiausia – dairykitės.
Taigi, pradėkime.
- Skulptūra „Laiptai vedantys į Dangų“ (Gedimino pr. / Kudirkos g.).
Naujo pastatų komplekso „Live Square“ kiemelyje atsirado netikėta čiuožykla-eskalatorius. Ar išdrįsite pakilti ir, kaip vaikystėje, sėdę ant užpakalio, nusileisti ja žemyn?
- Paminklinis suoliukas Vytautui Kernagiui atminti (Lukiškių aikštė 18).
Einant Gedinimo prospektu pro Lukiškių aikštę, atkreipkite dėmesį į ten stovintį suoliuką-skulptūrą. Bronzinė skulptūra vaizduoja 1965-1980 metais čia stovėjusį suoliuką su į jo dešinį šoną atremta gitara ir yra skirta Vytauto Kernagio kūrybinio kelio pradžiai pažymėti. Vytautas Kernagis buvo lietuvių muzikos, dainuojamos poezijos pradininkas, kūrėjas bei atlikėjas, pramoginių renginių režisierius, televizijos laidų vedėjas. Atminimo skulpūrą sukūrė skulptorius Danielius Sodeika ir architektas Rimvydas Kazickas. Ji pagaminta Vytauto Kernagio draugų, bendraminčių ir bičiulių iniciatyva ir lėšomis.
- Meškiukų figūros (Gedimino pr. 2; namo fasadas).
Keliaudami toliau Gedimino prospektu Katedros link, sustokite prie namo Nr. 2 ir apžvelkite jo pirmojo aukšto fasadą. Ar matote kolonas su reljefinėmis šokolado plyteles valgančių meškiukų figūromis, kurios, kaip ir pastatas, dabar yra šviesios spalvos? Gal kada ir atkreipėte dėmesį į šiuos meškiukus, tačiau neuždavėte sau klausimo, kodėl jie ten yra, ar ne? Pasirodo, jog 1908 m. šiame pastate buvo atidaryta viena iš keturių lietuvių šokolado ir saldainių fabriko „Viktorija“ parduotuvių. Tuomet kolonos ir meškiukų bareljefai buvo rudos spalvos (kaip šokoladas), o pati parduotuvė – viena prašmatniausių Vilniuje. Saldainių fabriko „Viktorija“ jau seniai nebėra (po pirmojo pasaulinio karo nebebuvo atstatytas), o buvusios saldžiosios imperijos šlovingus laikus primena tik šokoladą valgantys meškiukai.
-
1931 m. potvynio žyma (Žygimantų g.1. LMA Vrublevskių bibliotekos fasadas).
Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos cokolyje kampiniame akmens bloke įrėžta linija su užrašu žyminčiu 1931 m. potvynio datą ir aukščiausią vandens pakilimo lygį. 1931 m. balandį iš krantų išsiliejusios Neris ir Vilnelė užtvindė žemesnes Vilniaus miesto gatves. Balandžio 26-ąją užfiksuotas aukščiausias kada nors buvęs miesto istorijoje vandens lygis – 825 cm. Vanduo apsėmė Katedros aikštę, Arkikatedros požemiai buvo užlieti iki lubų. Tarp namų gyventojams teko plaukti valtimis, be pastogės liko apie 2000 gyventojų. Potvynis suardė ar nusinešė apie 4 000 trobesių.
- Plytelė „Stebuklas“ (Katedros aikštė, tarp Katedros pastato ir varpinės).
Vilniaus Katedros aikštėje yra žymi plytelė, kurioje parašytas žodis „Stebuklas“. Tikima, kad atsistojus ant plytelės ir apsisukus aplink savo ašį tris kartus, sugalvotas noras būtinai išsipildys. Stebuklingą plytelę miestui sukūrė menininkas Gitenis Umbrasas.
- Plytelė „Dvi pėdos“ (Katedros aikštė).
Katedros aikštėje galima rasti dar vieną plytelę – dvi dideles, stovinčio žmogaus pėdas. Tai Baltijos keliui atminti skirta plytelė, kurią sukūrė Gitenis Umbrasas, o į grindinį ją įmontavo Vilniaus, Rygos ir Talino miestų vadovai. Po plytele užkasta atminimo kapsulė su atmintuke įrašytu tekstu ateinančioms kartoms. Nežinomo Baltijos kelio dalyvio pėdas „pasimatuoti“ gali visi, tam jos ir padarytos didelės, kad kiekvienas norintis savo kojas į pėdas įdėti galėtų.
- Skulptūra „Lietuvių skalikas“ (Vilniaus pilių parkas, Gedimino pilies kalno papėdė).
Gedimino pilies kalno papėdėje esančio parko gilumoje gyvena trys šunys. Neišsigąskite, jie nei pasimetę, nei benamiai, nei laukiniai. Tai parke įkurdinta skulptūra, skirta pagerbti vienintelę lietuvišką šunų veislę – lietuvių skaliką. Skulptūros autoriai – Rimantas Keturka ir Feliksas Volčakas stengėsi skulptūroje idealiai atitikti tikrąjį lietuvių skaliko standartą. Lietuviškųjų skalinų veislė buvo išvesta iš įvairių vietinių šunų grupių, nuo senų laikų Lietuvoje naudojamų medžioklei. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad Lietuvoje su skalikais medžiota jau 1566 metus. Viduramžiais kiekvienas laikė garbe auginti savo dvare gaują šios veislės šunų.
- Šv. Onos bažnyčios durų rankenos ir papuošimai (Maironio g. 8).
Šv. Onos bažnyčią, greičiausiai, žino visi vilniečiai, joje lankėsi daugybė miesto svečių tiek iš savo šalies, tiek iš užsienio. Ji laikoma viena gražiusių Vilniuje. O ar atkreipėte kada dėmesį į meniškai išdabintas arkos formos bažnyčios duris? Jos yra vienos puošniausių sostinėje. Duryse įžiūrimas rombų ornamentas su augalų motyvais ir šachmatų tvarka pasikartojančiu lotyniškų raidžių S ir A deriniu – Šv.Onos monograma. Duris puošia masyvios širdies formos rankenos, kuriose galima įžvelgti du išsižiojusius slibinus ir raguoto velniuko galvą.9. Literatų gatvės projektas (Literatų gatvė, Senamiestis).
Jauki gatvelė, kurios pastatų sienos nusėtos daugybe – šiuo metu jau virš 200 vnt. – menininkų sukurtų, iš metalo, medžio, stiklo ir kitų medžiagų pagamintų plokštelių ir objektėlių. Visi šie maži meno kūrinėliai yra skirti literatams, t. y. skirtingų laikų rašytojams paminėti ir yra 2009 – 2014 m. vykdyto „Literatų gatvės projekto“ graži pasekmė. Užklydus į šią gatvę ir pradėjus atidžiai nagrinėti paveikslėlius, juose esančius užrašus ir eiles, bandant iššifruoti mini instaliacijose užkoduotas mintis, galima užtrukti ilgai.
10. Skulptūra „Žibintininkas“ (Šv. Jono g. 10).
19 a. pirmoje pusėje Vilniui priklausiusius žibintus aptarnaudavo 15-20 žibintininkų. Skulptūra, kurią rasite Šv. Jono gatvėje, vaizduojamas būtent šios seniai išnykusios profesijos atstovas – žibintininkas. Skulptūros autorius – Vytautas Nalivaika.
-
19 a. Davatkų bendrabutis (Šv. Jono g. 5).
Šiame name 1629 m. Darata Točycka įsteigė pamaldžių našlių ir netekėjusių merginų, vadinamų devotkomis (nuo lotyniško žodžio devota – pamaldi, atsidavusi Dievui) arba davatkomis, bendrabutį. Tuo metu čia gyveno septynios davatkos. Šios moterys melsdavosi šalia esančioje Šv. Jono bažnyčioje, ten patarnaudavo. Namą vėliau įsigijęs verslininkas Šulcas įsipareigojo davatkų bendrabutį išlaikyti. Per karą su Maskva namas buvo sugriautas, o jo savininkas žuvo. Šv. Jono bažnyčios davatkų bendrabučio istorija tuo ir baigėsi, nors namas buvo sėkmingai atstatytas kitų savininkų.
- Vilniaus universiteto bibliotekos durys (Universiteto g. 3).
Vilniaus universiteto bibliotekos paminklinės durys vertos atidesnio žvilgnsio. Tokiomis, kokias jas dabar mato vilniečiai ir miesto svečiai, jos tapo 2001 metais. Memorialinėse duryse pavaizduoti svarbūs Lietuvos kultūros faktai ir asmenybės, o išskirtinėmis jos paverstos siekiant pažymėti vietą, kur yra saugoma pirmoji knyga lietuvių kalba.
-
Skulptūra „Alumnato drambliukai“ (Alumnato kiemelis, Universiteto g. 4).
Šachmatų lenta ant drambliukų galvų – tokią skulptūrą atrasite giliame Senamiesčio kiemelyje su vaizdu į pezidentūros kiemą. „Alumnato drambliukus“ 1985 m iš balto cemento sukūrė skulptorius Vytenis Jankūnas. Nestandartinė šachmatų lenta atsirado tikslingai – tais laikais gretimame pastate veikė šachmatininkų klubas, kuris ir užsakė skulptoriui sukurti lauko šachmatų staliuką.
-
Grojantis suoliukas (Sirvydo skveras, Senamiestis).
Sirvydo skvere (dar kitaip vadinamame „Prancūzparkyje“), netoli fontano, norinčiųjų prisėsti, pailsėti ir muzikos paklausyti, laukia grojantis suoliukas. Jį Vilniui padovanojo Lenkijos ambasada. Paspaudus mygtuką, suoliukas jums pagros M.K.Oginskio muziką, o iš ant jo surašyto teksto sužinsite, kas šis žmogus buvo.
-
Skulptūra „Medeinė“ (Stiklių g. 6 kiemas).
Viename iš Stilklių gavės kiemelių gali rasti ant meškos jojančią dailią merginą. Nebijokite, tiek gyvūnas, tiek žmogus – bronziniai, nes tai – skulptoriaus Mariaus Grušo sukurta skulptūra „Medeinė“. Senovės lietuvių miškų ir medžioklės deivę vaiduojantis kūrinys Vilniuje jau seniai – kiemelyje rymo nuo 1988 m. Pastatyta ji šioje vietoje ne šiaip sau – šalia yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos būstinė, prie kurios gyveno ir pats skulptorius. Beje, apžiūrėdami skulptūrą atkreipkite dėmesį – ant vienos letenos piršto meška turi žiedą.
-
Nykštukų perėja (Vokiečių g. 24, kiemelis).
Nykštukų perėja – gali tapti netikėtumu daugeliui. Ypač supratus, kad ji visą laiką buvo pašonėje, o tu to net neįtarei. Tokį smagų pavadinimą turi senovinis, žemiausias Vilniuje pasažas (bromas), kuriuo iš vieno vidinio senamiesčio kiemelio galima pereiti į kitą ir iš Vokiečių g. atsidurti Pranciškonų g. Net ir vidutinio ūgio žmogui teks pasilenkti, jei norės pereiti Nykštukų perėja. Perėję ja iš Vokiečių g. pusės, pateksite į mažą, netikėtai jaukų ir dar šiek tiek senove dvelkiantį kiemelį.
-
Paminklas daktarui Cemachui Šabadui (Geto aukų aikštė, Rūdninkų skveras, Mėsinių ir Dysnos g. sankirta).
Seną daktarą, bendraujantį su mergaite, laikančią ant rankų kačiuką, vazduojančią skulptūrą sukūrė skulptorius Romas Kvintas. Rūdninkų skvere ji atsirado 2007 metais. Šis daktaras – tai C. Šabadas, žydų kilmės nusipelnęs asmuo gimęs ir miręs Vilniuje. Jis baigė medicinos mokslus Maskvos universitete, dalyvavo žydų švietimo, kultūros, labdaros organizacijų veikloje, buvo žydų bendruomenės vadovas, miesto tarybos narys, Lenkijos senatorius.
-
Skulptūra „Miesto vartų sargybinis“ (Trakų g. 2/Pylimo g. 24).
Niekam ne paslaptis, kad viduramžiais Vilnių juosė 1503 m. miestiečių pradėta statyti siena apsiginti nuo gresiančių totorių antpuolių. O ar žinote, kad vieni iš devynerių miesto vartų, kuriuose nuolat budėjo sargybiniai, buvo būtent Trakų ir Pylimo gatvių sankirtoje? Štai kodėl šioje vietoje atsirado žymaus skulptoriaus Stanislovo Kuzmos skulptūra „Miesto vartų sargybinis“. Iš pradžių skulptūra buvo medinė, o iš vario padaryta Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, tuomet ją papildė ir Gediminaičių stulpai.
- Skulptūra „Berniukas su batu“ (J. Basanavičiaus g. ir Mindaugo g. sankirta).
Mažo berniuko su batu skulptūra Mindaugo ir J. Basanavičiaus gatvių sankirtoje atsirado 2007 m., dabar šioje vietoje dažnai yra skiriami pasimatymai. Šis berniukas – tai devynmetis vilnietis Romanas Kacevas, pasaulyje žinomas prancūzų rašytojo Romain‘o Gary pseudonimu. Skulptūra pasakoja autobiografinio romano „Aušros pažadas“ epizodą, kai norėdamas įrodyti meilę Valentinai iš to paties kiemo, mažasis Romanas pasiryžo suvalgyti net guminį batą (tą ir padarė). Rašytojas pasakojo, jog jam žaidžiant kieme motina kartais liepdavo prieiti prie lango ir pakelti į ją akis, kad ši galėtų jomis pasigrožėti. Todėl Vilniuje esančioje skulptūroje berniukas yra aukštai iškėlęs galvą. Skulptūrą sukūrė skulptorius Romualdas Kvintas.