Jei norite ramiai, gražiai ir tvarkingai pasivaikščioti mišku – maždaug 3,5 km ilgio Vidzgirio pažintinis takas kaip tik jums. 🙂 Takas įrengtas Alytaus miesto pašonėje esančiame Vidzgirio miške. Ankstyvą pavasarį šis miškas mus pasitiko plačiomis, lapų neužgožtomis ir žmonių sutvarkytomis erdvėmis bei baltu nuo žydinčių plukių žemės kilimu.
Beje, šis įrašas – pirmasis paruoštas mūsų draugams Hiatus.lt. Padėsim jiems ir jų draugams atrasti gražias vietas smagiems pasivaikščiojimams ir žygiams bei tyrinėti Lietuvą. 🙂
Kaip rasti taką
Vidzgirio miškas, kurio gilumoje rasite pažintinį taką, prasideda (ir keletą kilometrų ribojasi) su Alytaus Santaikos gatve. Nedidukę aikštelę automobiliui pastatyti ir keliuką į mišką rasite Pulko ir Santaikos gatvių kampe – vietos koordinatės N 54°23′03″ E 24°02′29″. Panagrinėję informacinę lentą, pamatėme, kad šiame miške yra ne vienas takas pasivaikščiojimui. Tačiau tąkart turėjome tikslą ne tik ištyrinėti būtent Vidzgirio pažintinį pėsčiųjų taką, tačiau dar surasti bei apžiūrėti Nemunaičio atodangą (apie ją įrašą rasite čia), tad laiko ilgoms klajonėms neturėjome. Dėl to sėdome į automobilį ir Santaikos gatve keletą kilometrų pavažiavome lygiagrečiai miškui. Kelionę į miško glūdumoje esantį taką pradėjome nuo šioje gatvėje esančios nuorodos į Radžiūnų piliakalnį. Nors informacinės lentos žemėlapyje buvo parodyta, jog link tako galima važiuoti automobiliu ir jį palikti tako pradžioje esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, šalia nuorodos į piliakalnį mes radome automobiliams važiuoti draudžiantį kelio ženklą. Na, negalima tai negalima, ilgesni atstumai pėsčiomis mums nebaisūs.
Tritonai, kūmutės ir piliakalnis
Vidzgirio pažintinis pėsčiųjų takas eina ratu, tad jo pradžioje galite rinktis eiti tiek į kairę, tiek į dešinę. Pradėję nuo kairės, greičiau prieisite piliakalnį. O mes ėmėm ir nuėjom taku dešinėn. 🙂
Be to, kad keliaudami galėjome grožėtis tikrai tvarkingu mišku, take mes dar aptikome dvi – Tritonų ir Kūmučių – balas. Tik, deja, nei tritonų, nei varlių, nors labai įdėmiai aplink dairėmės ir į tamsius balų vandenis žiūrėjome, neužmatėme.
O šiaip mažučių balų balelių yra pilnas miškas, kas, sakyčiau, suteikia jam tam tikro išskirtinumo ir žavesio, paįvairina kraštovaizdį.
Taip pat pakeliui mus pasitiko keistas medis – sergantis ąžuolas su bakterinio vėžio išaugintu didžiuliu 2 metrų skersmens ir didžiausiu Vidzgirio miške gumbu. Pasirodo, ir medžiai vėžiu serga.
Keliaudami toliau priėjome didžiuliame stačiašlaičiame siaurame slėnyje tekantį Kirmijos upeliuką. Tuokart pasidžiaugėme, kad medžiai pumpurus dar tik skleidė ir lapai neužstojo mums skardžių didybės ir galėjome matyti kaip mažas upeliukas, lyg gyvačiukas, vinguriuoja slėnio dugnu.
Kur ne kur kelią mums pastodavo išvirtę medžiai. Šios išvartos labai džiugino vaikus, nes laipioti medžių kamienais visada smagu, o žemėmis aplipusios, nutrūkusios medžių šaknys priminė keistų formų žvaigždes, kurias labai norėjosi patyrinėti.
Besigrožėdami pavasarinių žiedų pilnu mišku ir svaigdami nuo gėlių kvapo priėjome ir Radžiūnų piliakalnį, nuo kurio atsivėrė gražus tolimas vaizdas į Nemuną. Įrengtais laiptais buvo galima nusileisti prie pat upės kranto. Beje, atliekant kasinėjimo darbus šio piliakalnio papėdėje buvo rasta senovinė 2 – 5 amžiaus gyvenvietė, kultūriniame sluoksnyje rasta keramikos, strėlių antgalių.
Nuo piliakalnio iki tako pabaigos mums bebuvo likę keli šimtai metrų, kuriuos žygiuodami pagaliau sutikome keletą žmonių (iki tol visą laiką keliavome vienui vieni). Įveikę taką ir pasiekę savo automobilį iškeliavome toliau. Šį taką rekomenduojame lengvam, nesudėtingam pasivaikščiojimui. O kad jau atkeliausite čia, pakvėpavę grynu miško oru ir pramankštinę kojas aplankykite ir visai netoli esančią Nemunaičio atodangą – kaip ją rasti ir ko ten tikėtis skaitykite mano įraše „NEMUNAIČIO ATODANGA – ORIENTACINIS NEMUNO PAKRANTE“.
Keliaujame su Hiatus.lt
