Lietuviškas Stounhendžas… Taip galėčiau pavadinti paslaptingame Lopaičių miške įrengtą to paties pavadinimo pėsčiųjų taką ir visą aplink jį esančią teritoriją. Čia, Žemaitijoje, Tverų girininkijoje esančioje, gausia lapuočių augmenija apaugusioje vietoje yra ne tik piliakalnis, tačiau ir puikiai išlikę senosios lietuvių religijos šventvietės elementai, kurių nemaža dalis susijusi su akmenimis.
Vieną karštą vasaros savaitgalio dieną atkeliavę prie Lopaičių tako (vietos koordinatės 55.742177, 22.190031), automobilių stovėjimo aikštelę radome pilną atomobilių. Pasirodo, ši vieta yra žinoma ir populiari. Visų pirma – dėl miške iš žemės trykštančio šaltinio, kuris laikomas šventu. Daugybė žmonių atvažiuoja čia ne vietos apžiūrėti, o vandens prisipilti ir namo parsivežti. Keliaudami taku sutikome pavienius žmones, poras ir net šeimas einančias nuo šaltinio ir nešančias, vežančias, tempiančias ne vieną ir ne du, o dažnai dešimtis litrų vandens.
Be stebuklingo šaltinio Lopaičių take pilna kitų daugiau ar mažiau keistų dalykų, kurių dalis, spėjama, liudija šioje teritorijoje buvus pagonių apeigų vietą – šventvietę.
Mažiausiai keistas, žinoma, piliakalnis, turintis tą patį pavadinimą kaip ir takas. Manoma, kad XIII a. čia stovėjo kunigaikščio Vykinto pilis. Stačiašlaitis ir iš pažiūros nedidukas, tačiau nuo jo viršaus atsiveria puiki panorama į, rodos, bekraščius Žemaitijos laukus. Gaila, kad nuotraukos tą tolumos ir erdvės jausmą sunkiai perteikia.
Lopaičių taką galima būtų pavadinti akmenų taku, nes jų ten, pavienių ir grupėse, krūvose, krūvelėse pilna. Šie akmenys yra gilioje senovėje vykusių dalykų tikėtini liudininkai ir simboliai. Pakeliui radome „Gydantį“, „Vaisingumo“ ir „Norų pildymo“ akmenis. Nedideli tokie, iš išvaizdos niekuo neįpatingi (ypač po apsilankymo prie Barstyčių akmens), guli jie skirtingose vietose miške, o žmonės tiki (bent jau senovėje tikrai tikėjo) jų stebuklingomis galiomis. Taip pat yra čia riedulynas ir dolmenas.
Įdomiausi mums pasirodė amenys su juose išskaptuotais ženklais. O pats keisčiausias iš jų – akmuo su žmogaus veidu. Manoma, kad šioje vietoje galėjo būti pagrindinė žemaičių pagonių apeigų vieta. Tuo tarpu akivaizdžiai žmogaus rankomis tašytas akmuo su jame išskaptuotu laivelio ženklu, sakoma, žymi žynių kapinių ribą. Jeigu tai yra tiesa, vadinasi kapinės šios buvo įrengtos pagal senąją daugelio pasaulio tautų tradiciją – už upelio.
Lopaičių takas nėra ilgas – vos poros kilometrų, tačiau besidairant aplink, skaitant informacinius stendus (o juos verta panagrinėti tam, kad suprastum, kokia ypatinga ši vieta), čia galima praleisti ir gerą valandą, o gal ir ilgiau. Keliavimo patogumui įrengta daug medinių takų, o stačius kalvų šlaitus padeda įveikti laiptai.
Mums labai patiko pabūti šioje keistoje, labai gilios senovės likučius glaudžiančioje vietoje. Lapuočių miškas, daugybė šešėlių, keisti akmenys suteikia Lopaičių takui net šiek tiek mistikos. Labai norėčiau šiuo taku pereiti laiku, kai jame nėra kitų lankytojų, tada vieta, įtariu, atrodytų dar paslaptingesnė.
