Paslaptingas pušynas su mėlynių krūmais nubertu piliakalniu ir senaisiais pilkapiais, Antalieptės marių platybės, kažkada prarijusios net 26 ežerus ir geri dešimt su uodegėle kilometrų pėsčiomis. Didžiausia atrakcija visai šeimai pakeliui – savarankiškas persikėlimas pontonine perkėla per siauriausią Antalieptės marių vietą. Tokia tad yra Gražutės regioniniame parke įrengta Šventosios aukštupio pažintinė trasa.
Nors nuo Vilniaus iki šios trasos (jos pradžios koordinatės 55.629171, 25.976965, o adresas, jei prireiktų -Ramybės g., Daneikių kaimas, Degučių seniūnija, Zarasų rajonas) – geras gabaliukas kelio, nepabūgome nei ilgos kelionės, nei kelionės dieną pilkavusio dangaus ir po pietų pažadėto lietaus. Šviežiai atsiradusi naujoji trasa kėlė smalsumą ir viliojo pamiklinti kojas.
Trasos pradžioje radome ne tik patogią aikštelę automobiliui palikti, tačiau ir nestandartinių, specialiai trasai sukurtų ir joje įrengtų elementų. Pirmoji dėmesį atkreipė įdomios formos regykla, nuo kurios, prisėdus, galima stebėti tolumoje matomus Antalieptės marių vandenis. Šalia regyklos įkurdintos ir nuotaikingos supynės.
Pajudėję trasa, pievoje aptikome suguldytus akmenis su keistais juose išskaptuotais lyg ir vardais. Informacinis stendas paaiškino, kas čia yra. Pasirodo, kai 1959 metais buvo užtvenkta Šventosios upė ir pradėta eksploatuoti Antalieptės hidroelektrinė, vandens lygis pakilo septyniais metrais ir užliejo 26 ežerus. Būtent jų vardai, kad prisimintume, ir yra išskaptuoti akmenyse – Dusetas, Diegis, Jūžintas, Uolys ir kiti.
Keliaudami Šventosios aukštupio trasa pasivaikščiojome keliukais ir vos įžiūrimais takeliais gražiu, šiek tiek paslaptingu pušynu, slepiančiu savyje senas kapinaitės su vienu kitu antkapiu ir kryžiūmi, Galminių piliakalnį ir senovinius Galminių pilkapynus. Pakeliui vis aptikdavome poilsiui įrengtas vietas su nestandartinių formų suolais – teko pasėdėti laivelyje ir ant mėnulio krašto.
Antalieptės marios yra šešiolika kilometrų besitęsiantis sudėtingiausios konfigūracijos Lietuvos vandens telkinys pilnas pusiasalių, daubų ir salų. Šventosios aukštupio trasa daugybę kartų atvedė mus tai prie vieno, tai prie kito, tai prie trečio marių kranto, kur kaskart atsiverdavo vis kitoks gražus vaizdas. Kai kur galėjome prieiti prie pat vandens, kai kur per pelkėtus krantus tik iš toli pažiūrėdavome į jį.
Visgi pati didžiausia atrakcija trasoje buvo savarankiškas persikėlimas pontonine perkėla iš vieno marių kranto į kitą. Atvykę į perkėlą persikėlimo platformėlę radome kitame krante, tad visų pirma teko ją parsitempti į savo pusę. Tada pasiskirstėme po du ir vieni kitus perkėlėme per vandenį. Perkėlimo sistema paprasta – platforma iš vieno kranto į kitą juda specialiais lynais – suki rankeną, vynioji lyną ir platforma keliauja per vandenį. Visa šeima vienas du ir jau kitame krante. Netgi svarstėme, gal dar kartą visą procesą pakartoti, nes smagu buvo. Tačiau keliaujat šia trasa vienam, panašu, būtų sudėtingiau šia perkėla pasinaudoti.
Beje, trasoje pasiklysti mums neleido specialios žymės ant medžių kamienų bei laivelių formos rodyklės. Ir įveikę visą kelią pastebėjome, kad pirmoji trasos dalis buvo įvairesnė, įdomesnė nei antroji, vedusi labiau keliais per krūmynus ar tiesiog laukų keliukais.
Nepaisant į kelionės pabaigą užklupusio lietaus ir pilkumos, neleidusios padaryti įspūdingų marių nuotraukų, laiką praleidome smagiai.
