Kaip kelionė, taip būtinai kas nors įdomaus. Rojuje buvome paėjusį kartą, o naujos kelionės maršrutui radome kai ką ne mažiau intriguojančio. Sėdome į automobilį ir iškeliavome ieškti… Lietuvos geografinio vidurio. Ar tikrai toks yra? Ką gražaus radome Radviliškyje? Koks yra vienas iš dviejų Šiaulių architektūros paminklų? Ir kokie gyvūnai auginami už Šiaulių esančioje fermoje? Skaitykite toliau ir sužinosite atsakymus į visus šiuos klausimus.
Kelionės dosje:
5 aplankyti objektai
Įveikėme 490 km (pirmyn atgal su startu ir finišu Vilniuje)
Kelionėje užtrukome beveik 9 valandas
Jūsų akims ir video apie šią mūsų kelionę (žiūrėkite ir prenumeruokite mano Youtube kanalą, peržiūrėjus video jo pabaigoje tereikia paspausti mygtuką “Prenumeruoti” (“Subscribe”). 🙂
1. Lietuvo geografinis centras (vidurys)
Ar žinote, kad Lietuva turi oficialiai apskaičiuotą, paskelbtą ir pažymėtą savo geografinį centrą? Jis buvo nustatytas dar 1995 metais Lietuvos žemėtvarkos instituto ir yra Ruoščių kaime, Kėdainių rajone. Kaip gi nepsilankysi tokioje svarbioje ir išskirtinėje vietoje. Viduryje laukų esantis Lietuvos geografinis centras pažymėtas granito luitais. Vienas iš jų simbolizuoja Žemaitiją, kitas – Aukštaitiją. O dar viename akmenyje išgraviruotos centro koordinatės – 55°19’š. Pl. ir 23°54’r. Ilg. Vigi keliaudami į Lietuvos geografinį centrą į navigaciją vedėme koordinates 55.329905 23.905512, būtent jos mus ten nuvedė. Aplink paminklą tyliai ošia ąžuoliukų parkelis. Tyli, rami vieta, kurioje paukščių čiulbesio klausytis labai retai sutrukdydavo vienas kitas vieškeliu pravažiavęs automobilis.
2. Radviliškio bažnyčios varpinė
Antrasis mūsų maršruto objektas – Radviliškyje rymanti Radviliškio bažnyčios medinė varpinė (Maironio g. 10). Pati bažnyčia – nekuo neypatinga. Tuo tarpu dar 1876 m. statyta medinė varpinė – mažas perliukas paprasto miestelio fone. Aukštas, švelnios melsvos spalvos pastatas, su mūriniu cokliu, baltais langų rėmais ir mediniais raižiniais įrėminta atvira galerija pačiame viršuje. Ši varpinė yra išgyvenusi du gaisrus (pasakojama, kad vieną kartą į ją trenkė žaibas, o kitą – ji buvo padegta), o tarybinais metais ją buvo ketinama negailestingai nugriauti. 2006 metais varpinė buvo rekonstruota ir įgavo išvaizdą, kuria dabar galime grožėtis. Prieš remontą ji buvo stipriai apleista, per kiaurą stogą į vidų bėgo vanduo ir pūdė medieną. Varpinė netgi buvo 15 cm pasvirusi į šoną, statybininkams teko ją ištiesinti.
3. Chaimo Frenkelio vila
Vos 20 kilometrų nuo Radviliškio stūkso Šiauliai. Į juos patraukėme ieškoti vieno iš dviejų šio miesto architektūros paminklų – Chaimo Frenkelio vilos (Vilniaus g. 74). Tikėjomės rasti didelį gražų pastatą. Tokį jį ir aptikome. Įvažiavę į vilos teritoriją automobilį palikome erdvioje aikštelėje.
Žymaus Šiaulių fabrikanto žydo Chaimo Frenkelio vila miesto pakraštyje buvo pastatyta 1908 metais. Tais laikais pastatas buvo labai modernus: čia buvo elektra, centrinis šildymas, ventiliacijos sistema ir telefonas. 1920–1940 m. čia veikė privati žydų gimnazija. Per Antrąjį pasaulinį karą įsikūrė vokiečių karo ligoninė, vėliau ilgus metus veikė sovietų karo ligoninė. Nepriklausomybės laikų pradžioje pastatas atiteko Šiaulių „Aušros“ muziejui ir per 11 metų buvo restauruotas. Įdomu tai, kad bevek viskas viloje yra tikra. Stogas, sienos išliko tokie, kokie buvo pastatyti. Viduje išliko autentiškų interjerų, medžio apdaila, lubos ir puošnūs jų lipdiniai, tapybos fragmentai, stiklai, durys, paneliai, netgi ventiliacijos grotelės, radiatoriai, dirbtinis marmuras. Į vilos vidų galima užeiti, apžiūrėti interjerą ir muziejuje veikiančias ekspozicijas. Vila turi ir didelį vidinį kiemą su fontanu. Čia radome įrengtą nedidelę sceną su prieš ją sustatytomis kėdėmis. Vadinasi, viloje vyksta ir aktyvus kultūrnis gyvenimas.
Beje, Chaimo Frenkelio vila yra moderno architektūros stiliaus statinys. Praktiškai vienintelis toks visoje Lietuvoje.
4. Ginkūnų dvaras
Prisipažinsiu, tai, ką pamatėme atvykę apžiūrėti ketvirtojo mūsų maršruto objekto, gerokai nustebino. Visai šalia Šiaulių besiglaudžiantis Ginkūnų kaimas turi savo lankytiną objektą – to paties pavadinimo dvarą (Žeimių g.7, Ginkūnai). Navigacija mums rodė, kad jau esame vietoje, t. y. prie Ginkūnų dvaro. Tačiau prieš akis mums stovėjo pastatas, nekeliantis nei mažiausios asociacijos su dvaru. Jokių kolonų, jokių balkonų, nieko panšaus į jokį iki tol matytą dvaro pastatą. Prieš mus stūksojo keistos išvaizdos lyg ir admnistracinis pastatas su nesuprantamos paskirties bokštu. Pirmame aukšte įkurdintas paštas, o iškabos prie kito įėjimo rodė, kad čia veikia įvairios paskirties įstaigėlės. Vieną akimirką netgi suabejojau, ar tikrai mes teisingai atvažiavome. Tačiau apėję aplink pastatą nusiraminome. Panašu, kad čia tikrai kažkada buvo dvaras.
Teko paplušėti, kol internete radau bent šiek tek informacijos apie Ginkūnų dvarą. Panašu, kad ilgus metus jis priklausė Zubovų giminei. O pats dvaras Ginkūnuose gyvavo kelis šimtus pakilimų ir smukimo metų. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas ir jo teritorijoje įkurtas tarybinis ūkis. Kas įdomu, paskutinieji dvaro savininkai Fledžinskai nebuvo represuoti, gyveno ir mirė Lietuvoje.
5. Alpakų ferma
Kad netoli Šiaulių yra alpakų ferma jau kuris laikas žinojome, tačiau niekaip nenukeliaudavome iki jos. Specialiai iš Vilniaus važiuoti toloka, o mūsų kelionių maršrutai nusidriekdavo vis kitose Lietuvos vietovėse. Tad šį kartą, atsidūrę ties Šiauliais, labai norėjome apsilankyti ir savomis akimis pamatyti daug alpakų vienoje vietoje.
Alpakų ūkį radome Dargaičių etnografiniame kaime (oficialus adresas Šiaulių raj., Gruzdžių seniūnija, Dargaičių kaimas). Įveikę trumputę pagrindinę, žaluma apgaubtą kaimo gatvę atsidurėme didelėje pievų erdvėje, kur ir įrengas alpakų ūkis. Tamsūs, dailūs šeimininkų namai ir aplink aptvertos erdvės gyvūnams. Pasirodo, Alpakų ūkyje yra visas mini zoologijos sodas, kuriame ne tik alpakos ir lamos gyvena. Aptikome čia ir kupranugarį, ožiukų, triušių, strutį ir kitų gyvūnų. Oficialiai sakoma, kad fermoje auginama 21 skirtinga gyvūnų rūšis iš viso pasaulio, o ūkio istorija prasidėjo 2014 metais, kai šeimininkai iš Čilės į Lietuvą parsigabeno pirmąsias tris alpakas.
Mums, žinoma, labiausiai patiko alpakos ir lamos. Minkštos ir gražios pažiūrėti. Ypač stilingosios alpakos, kurios apkirptos paliekant vilną aplink galvą ir kojų apačioje. Tvarkinguose erdviuose aptvaruose joms supilti žemių kalneliai, ant kurių šie kalnų gyvūnai mėgsta užlipę stovėti ir dairytis. Viena tokia rudoji ant kalnelio prastovėjo visą laiką, kol dairėmės po fermą.
Po alpakų fermos patraukėme atgal į Vilnių.