Ekspedicija į Sartų regioninį parką

Maršrutas po Sartų regioninį parką susidėliojo kilus norui apžiūrėti Sartų ežero pakrantėje stovintį ir įspūdingą vaizdą nuo viršaus žadantį Sartų ežero apžvalgos bokštą. O kadangi mums, rimtiems keliauninkams, dienos kelionei vieno objekto negana, pasižvalgėme ir po apylinkes. Sartų regioninio parko teritorijoje, pasirodo, yra daug įvairių ir įdomių lankytinų vietų bei objektų, kuriuos apžiūrėjome ir Jums rekomenduosime. Lankytinas vietas aprašau tokia eilės tvarka, kokia patogu juos vieną po kito lankyti.

Išvykos dosje:

6 lankytinos vietos/objektai

Maršruto ilgis (jei startuojama iš Vilniaus ir grįžtama ten pat atgal) – apie 330 km.

Užtrukome 9 valandas

1. Velikuškių II piliakalnis „Sala“

Velikuškių II piliakalnį „Sala“ radome pakeliui link Sartų ežero apžvalgos bokšto, Velikuškėse, kelyje Dusetos-Obeliai. Dailus, nedidukas, stačiais šlaitais piliakalnis stūkso prie pat kelio, tad jo nepastebėti ir pravažiuoti praktiškai neįmanoma. Į piliakalnio viršų pakilome stačiais, tvarkingais mediniai laiptais, o nuo viršau galėjome grožėtis dviem ežerais – Zalve bei Sartais.  Kadangi šį piliakalnį iš trijų pusių supa vanduo, iš ketvirtos – drėgna tarpukalvė, jis turi ir Salos pavadinimą.

Daugelis lankytinų vietų Lietuvoje yra apipintos legendomis. Keliaudami visada pasidomime, ar objektai, kuriuos lankysim, turi savų istorijų. Apie Velikuškių II piliakalnį „Sala“ irgi yra legenda.  Joje pasakojama, jog senovėje ant to piliakalnio stovėjo dvaras, o per Sartų ežerą buvo nutiestas geležinis tiltas, pakabintas ant kažkokių kablių ir geležinių stulpų. Jį sulaužė žygiuodama milžinų kariuomenė. Ponas, kuris gyveno ant piliakalnio, pasakė, kad jei tą tiltą sulaužė, lai ir jo dvaras eina po žeme. Vos ištarus tuos žodžius – dvaras staiga nugrimzdo po žeme. Iš ten vėliau išeidavo labai graži panelė. Rankose laikydama katiliuką, kartais ji vaikščiodama juokdavosi, šokdavo, žaisdavo arba verkdavo.

2. Sartų ežero apžvalgos bokštas

Sartų ežero apžvalgos bokštas stovi Baršėnų kaime. Prieš kelionę internete buvau radusi bokšto koordinates, tačiau jos, deja, buvo netikslios ir iki bokšto neatvedė, tad teko pasitelkti orientavimosi vietoje  sugebėjimus. 🙂 Bokšto kryptimi veda vietinis kelias Nr. 3608 ir būkite atidūs, posūkio link apžvalgos bokšto nuoroda yra labai nedidukė ir jos galima nepastebėti.

Sartų ežero apžvalgos bokštas 2006 m. pastatytas privačiomis lėšomis, dėl to nenuostabu, kad jis stovi aptvertoje privačioje teritorijoje, o bokštą lankyti galima tik dienos metu.

Apžvalgos bokštas yra 33 metrų aukščio. Į bokšto viršų užlipome atvirais metaliniais sraigtiniais laiptais. Nuo paties viršaus atsivėrė kerintis vaizdas į Sartų ežerą, jo salas ir apylinkes. Kiekvienas įveiktas kilometras iki šio bokšto buvo vertas to vaizdo, kurį pamatėme. Norėjosi tiesiog stovėti ir be galo juo grožėtis.

Beje, ar žinote, kad Sartai yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos ežeras? Jo kranto linija vingiuoja 80 km., ežere yra 7 salos, o antroje pagal dydį netgi buvo rastas 10-12 amžiaus laikų lobis. 🙂 Šią ir daugiau kitos įdomios informacijos apie vietovę perskaitėme šalia apžvalgos bokšto stovėjusiame informaciniame stende.

3. Obelių vėjo malūnas

Suvedę į navigaciją malūno adresą (Rokiškio g. 3, Obeliai) netrukome rasti tiek patį miestelį, tiek jo pakraštyje erdviai įsitaisiusį malūną. Internetas skelbė, kad jame yra kavinė. Visgi, ne visada galima pasitikėti internetu. Važiavome svajodami apie puodelį geros stiprios kavos, tačiau realybė buvo kita – malūnas – uždarytas, ir kavinė, matyt jame jau senokai nebedirba. Keista buvo ir tai, kad apie šio malūno istoriją internete nepavyko rasti jokios informacijos – nei kada jis pastatytas, nei kam priklausė, nei kodėl jis būtent čia yra. Sužinojom tik, kad Obeliuose senais laikais iš viso dviejų malūnų būta. Na, bet kokiu atveju, apžiūrėti gražiai sutvarkytą, gerai išsilaikiusį vėjo malūną buvo įdomu.

4. Bradesių ąžuolas

Kita stotelė mūsų maršrute – Bradesių ąžuolas. Jis stūkso Bradesių kaime, kuris yra pakeliui į Antazavės miestelį. Pakelėje pastatyta informacinė rodyklė aiškiai parodė, kur mums sustoti. Prie ąžuolo automobilių stovėjimo aikštelės nėra, tad savąja „Hondą CRV“ teko saugiai priglausti šalikelėje. Koks malonumas į tokias užmiesčio keliones vykti su visureigiu – bekelė tuomet nekelia jokių rūpesčių.

Įvairiuose šaltiniuose radau informacijos, kad Bradesių ąžuolas yra apie 500-600 metų amžiaus, dėl to jis dažnai pavadinamas Stelmužės ąžuolo broliu. Šis medis yra saugomas gamtos paminklas. Tikrai labai aukštas ir galingas. Poros suaugusių rankų ir dviejų porų vaikiškų rankų visiškai nepakako net pusei jo kamieno apglėbti. Ąžuolo kamieno apimtis 1,3 metro aukštyje – 612 cm, aukštis – 29 m. Legendos pasakoja, kad Bradesių ąžuolas yra vienintelis ąžuolas likęs iš šiose apylinkėse senovėje augusios šventagirės – didelio ąžuolyno.

5. Antazavės Dievo apvaizdos bažnyčia

Iki soties prisigėrėję Bradesių ąžuolo didybe, patraukėme į Antazavės kaimą, kuriame mūsų laukė dar du maršruto objektai. Pirmasis jų – Dievo apvaizdos bažnyčia. Kaip žinia, nieko nėra lengviau, kaip nedideliame miestelyje ar kaimelyje rasti bažnyčią. Ne išimtis buvo ir šis kartas. 1794 metais statyta medinė bažnyčia pasitiko mus visu savo barokiniu grožiu, ramybe, aplinkos tvarka, o pro langus žvelgė, mus ateinančius pasitiko ir nebyliai sveikino angelų ir šventųjų skulptūrėlės. Įdomu tai, kad ši bažnyčia buvo pastatyta iš tašytų rąstų nenaudojant vinių. Žinoma, vėliau ji buvo ne vieną kartą remontuota, tad apžiūrinėdami ją, tų vinių matėme labai daug. J  Iš tiesų, prieš antrą pasaulinį karą antazaviečiai planavo griūvančią bažnyčią griauti ir jos vietoje statyti naują, mūrinę, tačiau prasidėjęs karas jų planus sujaukė. Ir labai gerai, nes tada nebebūtų likę šio senovinio grožio. Pati bažnyčia, jos varpinė ir vartai dabar yra valstybės saugomas architektūros paminklas.

6. Antazavės dvaras

18 am. statyti Antazavės dvaro rūmai rymo vos keli šimtai metrų nuo bažnyčios, Zalvės ežero pakrantėje. Garsiai Pliaterių giminei priklausęs ir jo herbu tais laikais papuoštas dvaras dabar yra gan apleistas (šiuo metu iš išorės sutvarkytas tik cokolinis jų aukštas), tačiau vis tiek žavus. Pirmoji jo valdytoja buvo Liudviko Pliaterio žmona Kunigunda Pliaterienė. O dvaras pastatytas pagal žymaus tų laikų architekto Lauryno Stuokos Gucevičiaus (taip, to paties, kuris vadovavo Vilniaus Arkikatedros bazilikos rekonstrukcijai) projektą. Ilgus metus dvare buvo vaikų globos namai, šiuo metu, panašu, kad dvaras neveikia. Smalsaudami žvalgėmės pro jo langus į vidų – matėme netvarką ir kažkada jame vykusio gyvenimo likučius. Smagu tai, jog Antazavė rūpinasi dvaro aplinka, tad pabūti ir pasidairyti po jo teritoriją buvo malonu.

Antazavės dvaras buvo paskutinis šio mūsų įvairiapusio, turtingo skirtingomis lankytinomis vietomis, maršruto objektas.

Dar keletas patarimų keliausiantiems šiuo maršrutu:

• Rekomenduojame su savimi pasiimti užkandžių. Šis maršrutas nutolęs nuo pagrindinių kelių, lankytini objektai yra mažuose miesteliuose ir kaimeliuose, tad kuro kolonėlių ar kavinių nesitikėkite. Žinoma, miesteliuose ir kaimeliuose yra vietinės parduotuvės, maisto ten rasite, tačiau tai tikrai nebus didelis kiaulienos kepsnys ar kotletai su garuojančia bulvių koše. J Mes užkandžiais buvome pasirūpinę iš anksto, tačiau tąkart kentėjome nuo kavos trūkumo. 🙂
• Jeigu jūsų automobilis turi vietinę navigaciją, būkite tikri, kad joje sudiegti naujausi detalūs žemėlapiai. Labai gerai papildomai žemėlapius turėti ir išmaniuosiuose telefonuose. Priešingu atveju gali tekti naudotis tradicinėmis popierinėmis jų versijomis (jei tokius dar turite).
• Beje, jei mūsų maršrutu keliausite karštą vasaros dieną būtinai užsukite į Dusetas. Mažo miestelio centre rasite pavėsį ir peno sielai galinčią suteikti meno galeriją (tuokart joje aptikome eksponuojamus garsaus lietuvių menininko Šarūno Saukos bei ne ką mažiau garsios jo žmonos Nomedos Saukienės darbus). O už galerijos, paėjus kelis šimtus metrų – smėlėta Sartų ežero pakrantė su kuo puikiausiu nediduku paplūdimiu, kurį mes nė nedvejodami išbandėme.
• Jei, įveikę visą maršrutą, turėsite dar jėgų, galite užsukti ir į netoli Antazavės esantį Antalieptės miestelį. Ten rasite virš Šventosios kabantį „beždžionių“ tiltą, seną, dar ne pilnai sutvarkytą vandens malūną bei trečią pagal galingumą Lietuvos hidroelektrinę. Mes spėjome ir šiuos objektus apžiūrėti, tačiau čia apie juos plačiau jau nebepasakosiu. 🙂

Spausdintą kelionės aprašymo versiją galite rasti žurnalo “Auto Bild Lietuva” rugpjūčio mėnesio numeryje.

O už puikias nuotraukas dėkoju savo kelionių kompanjonei fotomenininkei Jurgai Anusauskienei.