Paulius Rakštikas – psichologas, atidos mokytojas, meditacijų programėlės „Pauzė“ kūrėjas ir didelis vaikščiojimo gerbėjas. Nors, kaip pats sako, nueitų žingsnių ir įveiktų kilometrų skaičiumi pasigirti negalėtų, tačiau ėjimas jam yra svarbus tiek kasdienoje, tiek ir darbinėje veikloje. Pasikalbėjome su Pauliumi apie tai, kaip ėjimas gali padėti iš šalies pažiūrėti į savo rūpesčius, kodėl yra svarbu vaikštant būti čia ir dabar, kaip einant išmokti sustabdyti savo nuolat kažkur lekiantį protą ir daug kitų įdomių dalykų.
Šį interviu paruošiau projektui www.ejimas.lt 2022 metų pavasarį.
Kodėl žmogui svarbu vaikščioti?
Manau, kiekvienas iš mūsų turime fizinį poreikį judėti, tik jis slopsta, jei to poreikio netenkini, pakeiti kitomis veiklomis, pavyzdžiui, papildomu darbu ar gulėjimu ant sofos. Kuo ilgiau guli, tuo labiau tingisi. Visgi kiekvienas vaikštantis žino, kad kai išeini, grįžęs iš pasivaikščiojimo labai save giri ir džiaugiesi, jog nepagulėjai ant tos sofos. Ėjimas išjudina ne tik fiziškai, tačiau ir psichologiškai. Nes tam, kad nuolat vaikščiotum, reikia save motyvuoti, ieškoti paskatinimo išjudėti į lauką, susitaikyti su tuo, kad kitus darbus atidedi ir juos padarysi vėliau. Išėjęs pasivaikščioti iškeli save į pirmą vietą. Savęs prioritetizavimas yra svarbu asmeninei psichologinei sveikatai. Vadinasi, eidamas pasirūpini ne tik savo fizine, tačiau ir psichologine gerove.
Išėjęs pėsčiomis į kelią žmogus atsitraukia nuo kasdienybės ir gali labiau save pajausti, suprasti.
Įsivaizduokite, kad rankoje turite stiklinę su arbata ir joje plaukiojančiomis arbatžolėmis. Perimate stiklinę į kitą ranką arba pastatote ją. Arbatžolės ima ir pakeičia savo judėjimo ritmą ar net kryptį. Tos arbatžolės – kaip mūsų besisukančios, besiblaškančios mintys galvoje, o ėjimas – stiklinės perkėlimas į kitą kontekstą. Ėjimas, ypač gamtoje, žmogaus mintims gali padėti sukristi kitaip, gali padėti jam suprasti, koks jis buvo gyvenime ir tose pačiose mintyse užsisukęs, koks buvo susireikšminęs, kaip nematė situacijų iš šalies. Kitokios mintys žmogaus galvoje negali gimti, kai jis nuolat lekia. Naujų minčių ir įžvalgų atsiradimui būtina atsitraukti nuo rutinos ir kasdienos. Ėjimas gali padėti tai padaryti. Žmogus gali išeiti vienas, dviese ar didesne grupe. Nėra vienos taisyklės, kas labiausiai tinka. Kiekvienas turi atrasti sau tinkamiausią atsitraukimo nuo savo minčių būdą. Jei žmogus niekada nebuvo arti gamtos ir niekada nežygiavo, kelių dienų žygis su nakvyne gali jam ir netikti arba, priešingai, drastiškai kitoks formatas gali suveikti.
O kaip ir kur vaikštote jūs? Pakviestas pasikalbėti apie ėjimą, Jūs paminėjote, kad jį vartojate įvairiai.
Dažniausia ir paprasčiausia mano ėjimo forma yra pasivaikščiojimas netoli namų savo susikurtais maršrutais. Aš gyvenu mieste, daug laiko praleidžiu prie kompiuterio. Mano fizinis kūnas nuolat reikalauja judesio, o rytinių mankštų neužtenka. Pasivaikščiojimas man yra geriausias būdas atsikvėpti. Pagal norą ir galimybes einu ilgesnius arba trumpesnius atstumus, užtrukti galiu nuo pusvalandžio iki poros valandų. Darau tai bent keletą kartų per savaitę.
Daug vaikštau ir būdamas gamtoje. Leidžiu laiką sodyboje ir ten darbuodamasis dažnai surenku tiek žingsnių, kaip per gerą žygį. Labai mėgstu žvejoti bei vaikščioti ir tyrinėti upių ir upelių pakrantes. Man tai labai įdomu, nes tekantis vanduo yra gyvybė, nuolatinis judėjimas, niekada nežinai, ką pamatysi ir atrasi už posūkio. Man upės, upeliai yra nemonotoniška gamtos išraiška. Suteikia laisvalaikiui gyvumo. Mėgstu atrasti naujus ruožus, tad dažnai keliauju vis į kitas vietas. Lietuvos gamta yra ideali joje būti ir tyrinėti. Galbūt žmonėms kartais pritrūksta švelnaus kūrybiškumo – galima juk bent kartą nevažiuoti vėl į tą patį parką. Besk pirštu į žemėlapį bet kurioje vietoje, apsibrėšk aplink trisdešimt kilometrų spindulį ir erdvės naujiems pasivaikščiojimams bei tyrinėjimams nekartojant tų pačių vietų pakaks net keliems metams į priekį. Gamtoje stengiuosi būti kiekvieną savaitgalį. Ėjimas mieste ir gamtoje mano gyvenime vienas kitą papildo ir palaiko.
Pasivaikščioti tenka ir darbe – organizuoju kelių dienų patyriminius, mokymosi žygius įmonėms, tylos, meditacijos dienas gamtoje. Taip pat ruošiu meditatyvias keliones programėlei „Pauzė“, kurios apjungia tiesiog ėjimą ir sąmoningumo praktikas, atliekamas būnant tam tikroje konkrečioje vietoje.
Esate sąmoningumo, atidos (angl. mindfulness) mokytojas. Papasakokite, kas yra vaikščiojimo meditacija?
Ėjimo meditacija yra viena iš atidos lavinimo praktikų. Joje pats ėjimas ir pėsčiomis įveiktas atstumas nėra tikslas. Jei galvojate, kad tokios praktikos metu nueinama daug kilometrų, tai nėra tiesa. Valandos ilgio praktikos metu gali būti įveikti vos kelios dešimtys metrų. Taip yra dėl to, kad ėjimas – veiksmas, kurį visi atliekame automatiškai, jo nereikia specialiai išmokti – pasitelkiamas kaip meditacijos priemonė. Praktikos metu ėjimas sulėtinamas iki tokio nekonfortiško lygio, kad jis tampa mums nenatūralus – labai lėtai statomos kojos, reikia jausti kūną, stebėti mintis ir identifikuoti impulsyvumą, kuris nepaliaujamai skatins imti ir pradėti judėti greitai, nes taip įprasta. Praktika moko ramiai išbūti tame impulsyvume ir gebėti jį suvaldyti, nuraminti. Ėjimo meditacija nėra apie fizinę iškrovą, o apie mokymąsi priimti savo aktyvų protą ir jį suvaldyti.
Idealu būtų, jei ėjimo (ar bet kokia kita) meditacija žmonių gyvenime atsirastų kaip trečias, papildomas veiksmas šalia intensyvaus darbo ir ilgo pasivaikščiojimo. Ypač tokių žmonių, kurie sako “Žinok, jei neičiau, nebėgiočiau – išprotėčiau”. Intensyvus darbas yra lėkimas, intensyvūs žygiai, bėgiojimas yra kita lėkimo forma. Tuo tarpu protui būtina ir sustoti. Daugeliui aktyviai sportuojančių ir daug kilometrų įveikiančių žmonių meditatyvios praktikos iš pradžių gali pasirodyti sunkios, tačiau prisijaukinus jas galime ir patį ėjimą patirti kitaip, giliau.
Sakykite, ar galima pasivaikščiojimus, žygius papildyti atidos, meditatyviomis praktikomis ir taip gauti dar daugiau naudos sau?
Tikrai galima ir būtų verta. Pirmas būdas – koncentruotis į patį ėjimą ir savo pojūčius jame. Siūlau ėjimo metu nedaryti jokių pašalinių trukdančių, stimuliuojančių dalykų – nežiūrėti į mobilųjį telefoną, nesikalbėti juo, nesiklausyti muzikos, audio įrašų ir panašiai. Einant savo dėmesį iš minčių, kurios natūraliai sukasi apie einamuosius darbus, planus ir problemas, perkelti į esamą laiką. O tai padaryti galima per pojūčius, tad į juos ir reikėtų susitelkti. Einant galima pradėti stebėti, ką matau, ką girdžiu aplink, ką jaučiu, kaip keliu ir pastatau kojas, atkreipti dėmesį, ar nugara tiesi, pajausti, kaip kvėpuoju, kokį orą įkvepiu, kiek jis giliai keliauja mano kūnu.
Kitas būdas – ėjimo metu daryti trumpus įsisąmoninimo stabtelėjimus. Tiesiog karts nuo karto sustoti ir pereiti per visus savo pagrindinius pojūčius. Įsivardinti, ką aš matau aplink, ką aš girdžiu, ką jaučiu liesdamas. Jei vaikštoma gamtoje, galima pasinaudoti miško maudynių praktikomis – patyrinėti medžių lapus, paliesti kamieną, pažiūrėti, kokios gyvybės yra ant žemės, galima ieškoti ką paragauti, gal, pavyzdžiui, aplink yra uogų. Kuo labiau žmogus susitelkia į jutimus, tuo labiau jis būna esamame laike, čia ir dabar. Perėjus per visus jutimus, galima keliauti iki kito sustojimo, kur vėl kartojama praktika. Einant tarp sustojimų galima leisti sau galvoti bet ką, kas tik šauna į galvą. Tačiau sustojimuose būtina susikoncentruoti į savo jutimus ir tai netgi daryti fiksuotą laiką, bent kelias minutes.
Naudodami bet kurį iš šių būdų, lavinsite sąmoningumą, mažinsite savo minčių ir elgesio automatizmą, impulsyvumą. Mokysite protą sustoti ir pailsėti nuo bet kokio lėkimo.
Kokias tris vaikščiojimo naudas įvardintumėte žmogui, norėdamas jį motyvuoti pradėti aktyviau judėti?
Pirma, mes esame sukurti judėti, dėl to turime tai daryti. Fiziniam mūsų kūnui tai yra tiesiog būtina. Nejudrūs tampame, kai nebeįsiklausome į savo kūną, negirdime ir nebesuprantame jo poreikių.
Antra, išmintingas atsitraukimas nuo rūpesčių. Vaikščiojimas padeda tai padaryti. Atsitraukti reiškia ne pabėgti, ne nuvertinti, o pamatyti rūpesčius iš šalies, kitomis akimis. Mes užsisukame savo rūpesčiuose ir jie mums dažnai tampa perdėtai reikšmingi. Čia kaip su žiūronu. Žiūrint pro vieną pusę, pasaulis atrodo toks tolimas, nedetalus, ne toks svarbus, pažiūrėjus iš kitos pusės – viskas taip stipriai priartėja, daiktai atrodo esantys visai šalia, daug kartų didesni nei galbūt yra iš tiesų. Kažkas panašaus vyksta ir su mūsų rūpesčiais. Ėjimas gali padėti žmogui į savo rūpesčius pažiūrėti pro tolinančiąją žiūronų pusę.
Ir trečia, nuolatinis atradimo džiaugsmo išgyvenimas. Ėjimas teikia atradimo džiaugsmą. Eidami laviname vadinamąjį naujoko protą, nes kuo daugiau eini, tuo daugiau naujo gali atrasti. Svarbiausia eiti atviromis savo aplinkai akimis, tada net ir įprastas maršrutas kaskart gali būti kitoks.
Dėkoju už pokalbį.
