Interviu

Rašytoja Lina Ever: „Į žygius išsiruošia žmonės nebijantys susitikti su savimi”

Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja Lina Ever save vadina prisiekusia vaikščiotoja. Kasdieniai pasivaikščiojimai jai yra treniruotės, padedančios pasiruošti ilgoms piligriminėms kelionėms. Šiuo metu ji yra įveikusi du piligriminius takus Vokietijoje. Kelionių pėsčiomis patirtis buvo tokia įvairialypė ir praturtinanti, kad visą ją rašytoja suguldė į dvi knygas. Po Dailininkų kelio 2018 m. pasaulį išvydo „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, o Stebuklingo kraujo kelias įkvėpė 2021 m. išleisti „Kava su apelsinais. Vienos piligrimystės dienoraštis“. Jūsų akims – pokalbis su Lina apie vaikščiojimą, piligrimines keliones ir jų metu patirtus įkvėpimus bei nuotykius.

Šį interviu paruošiau projektui www.ejimas.lt 2022 metų pavasarį.

Kaip vaikščiojimas atsirado jūsų gyvenime?

Vaikščiojimas mano gyvenime atsirado pakankamai vėlai. Pradžioje buvo šeima, vaikai, namai, sodyba, darbai, karjera. Tačiau ir tada džiaugdavausi galėdama ištrūkti viena bent kelioms valandoms. Vasarą vykdavom į kalnus ir į žygius vesdavausi vaikus. Ir visą tą laiką svajojau, kaip vieną dieną užsimesiu kuprinę ir išeisiu į žygį viena arba su atsitiktiniais žmonėmis – man tai visada buvo aukščiausia laisvės išraiška, pabėgimas iš to pasaulio, kuris laiko tave apglėbęs pareigomis, bendravimo ryšiais, elgesio normomis. Žygeivis visada yra laisvas, jam nereikia apsimetinėti geresniu, jis neturi pareigų, tik kelią. Vaikščiojimas mus atitolina nuo įprasto pasaulio, nuo mus įrėminančių dalykų ir priverčia atsigręžti į save. Ėjime yra daug kūniškumo, trina batai, spaudžia kuprinės dirželis, šalta, karšta, lyja, pučia vėjas, kankina alkis, užsigalvojame, pametam kryptį, pavargstam. Bet visa tai yra mūsų pojūčiai, mūsų kūnas, mūsų individualūs išgyvenimai, mūsų ir to fokuso į save įprastame gyvenime dažnai pritrūkstame. Ėjimas yra ir meditacija, ir pokalbiai su savimi, kas yra savotiška psichoterapija. Dažnam atrodo, kad keliautojas tik ir taikosi pabėgti nuo savęs, bet žygeivis, kad ir kur eitų, visur eina su savimi. Ir į žygius išsiruošia tie žmonės, kurie nebijo susitikti su savimi.

Kiek vaikščiojimo yra jūsų kasdienoje?

Aš vaikštau dabar daug. Man tai padeda nuraminti protą, išvėdinti savo nerimą. Tiesiog nežinau kito būdo, kaip tvarkytis su emocijomis šiais nelengvais laikais – padeda tik vaikščiojimas ir skaitymas. Man vaikščiojimas yra ir sportas, nes nemėgstu bėgioti, nemėgstu prakaituoti su kitais uždarose erdvėse. Dienos žygiai yra tik treniruotės, tai visai kas kita, nei daugiadieniai žygiai, bet vis tiek puikiai pravalo plaučius ir galvą.

Gyvenate Vokietijoje ir būtent šioje šalyje esate įveikusi du piligriminius kelius. Lietuvoje Vokietijos piligriminiai keliai yra mažai žinomi. Papasakokite trumpai apie kiekvieną iš įveiktų kelių.

Vokiečiai yra vaikščiotojų tauta, čia gilios wanderungo (vaikščiojimo) tradicijos, puiki infrastruktūra, nuorodos, knygos, prekės žygeiviams. Keliuose gali sutikti daugybę šeimų su vaikais, netgi kūdikiais, gali pamatyti klibinkščiuojančių senukų porelių, vienišų keliautojų ar mokyklinių grupių.

Mano keliai mane patys susirado, neieškojau jų. O tada, kai turi kelią, atsiranda ir bendrakeleiviai. Pirma sudomino Dailininkų kelio legenda, nuvažiavom su šeima kelioms dienoms ir kelias mane sužavėjo. Grįžau po metų su puikiais bendrakeleiviais ir per penkias dienas nuėjome beveik šimtą kilometrų.

Stebuklingo kraujo (arba Ostijų) kelias, apie kurį rašau naujausioje knygoje “Kava su apelsinais”, sudomino savo istorija – prieš penkis šimtus metų šiuo keliu ėjo šimtai tūkstančių piligrimų, o savo populiarumu nė kiek nenusileido Jokūbo keliui pietuose. Dabar niekas, net vokiečiai nežino šio kelio pavadinimo, jis visiškai nuskendęs užmarštyje ir tik entuziastų dėka dabar kelias atgaivintas, įrengtos nakvynių vietos, nuorodos, bažnyčiose padėti antspaudukai, kuriuos kolekcionuoji piligrimo pase. Kai po pirmojo karantino norėjosi lipti sienomis, jau žinojau, kad eisiu juo, o jei nerasiu pakeleivių, eisiu viena. Bet pakeleivės atsirado, o mūsų kelionė buvo tokia įdomi ir tokia praturtinanti, kad nusprendžiau parašyti knygą apie tuos mažus mums nutikusius stebuklus, apie seserystę, apie moteriškus pokalbius ir tai, kaip kelias gali padėti priartėti prie savęs. Gaunu iš skaitytojų komentarų, kad ši knyga juos labai sušildo, kad tai kaip užuovėja sunkiais laikais. Tai pati atviriausia mano knyga, norėjosi pasidalinti tomis teigiamomis ir šiltomis emocijomis, todėl turbūt ir skaitant ta šiluma jaučiasi. Aš vis dar manau, kad mes gyvename pernelyg užsidarę ir bijom atvirų pokalbių, atvirai reikšti mintis. Bijome atsiverti kitam, parodyti savo silpnybes, kad paskui nenukentėtume. Taip jau istoriškai susiklostė, kad lietuviai turėjo nuolat saugotis priešo, iš ten turbūt mūsų uždarumas. Bet knygoje rodau, kad atsiverdamas bendrakeleiviams tu vis tik daugiau atrandi, nei prarandi, todėl rizikuoti tikrai verta.

Abiejų kelionių metu nuėjau po šimtą kilometrų, Dailininkų kelio įveikėme penkis etapus iš aštuonių, o Ostijų keliu ėjome šešias dienas. Po metų grįžau į Bad Wilsnack miestelį, vėl aplankiau jo katedrą ir tęsiau kelionę dar keturias dienas, taip nueidama palei Elbės upę dar 60 km iki senovinio Tangermiundės miesto. Apie tai rašau knygos epiloge.

Papasakokite, kokių nuotykių patyrėte savo piligriminių kelionių metu.

Kiekviena kelionė turi nuotykių, net jei išeini vos vienai dienai. Dažniausiai tai būna klaidžiojimai, kai jau galvoji, jog viskas, nebežinau kur toliau, apima beviltiškumas, bet kartu randi ir nuorodas. Kaip ir gyvenime – kai jau atrodo, paklysi, žiūrėk randi kažkokį ženklą, nuorodą, kuri parodo kryptį. Kelionėje su kunigu buvo toks paklydimas, kai jau temo, darėsi šalta, baigėsi maistas, o mes buvom giliai miške ir aš nebesupratau į kurią pusę eiti – tada jauti ir baimę, o kartu jauti kaip čia susimovei. Tai normalūs jausmai, reikia išmokti pažvelgti savo baimėms į akis.

Teko klaidžioti ir antroje kelionėje – netyčia pakliuvome į gamtos rezervatą, o kai visai šalia išvydom šernų šeimyną su mažyliais, buvo visai nejuokinga. Savotiška patirtis buvo nakvoti bažnyčioje ir klausytis naktį keistų garsų, paskui pabusti ir prieš altorių daryti mankštą. Užeiti pas bažnyčios sargą ir apžiūrėti jo garaže laikomą viduramžių madoną. Basam lakstyti po parką, klykauti su povais ir tik paskui suprasti, kad patekai į filmavimo aikštelę. Užsukti į svečius ir būti pamaitintam apelsinais. Rasti nakvynę tuomet, kai visiškai to nesitiki, o prekybos centre sutikti savo toteminį gyvūną. Tų nuotykių ir įvairių sutapimų buvo tiek daug, kad tai ir privertė mane sėsti ir viską surašyti.

Dažnas, grįžęs iš ilgos kelionės pėsčiomis sako, kad ėjimas keičia. Niekada nėjusiam ir kelio nepatyrusiam žmogui tokie žodžiai tikriausiai dažnai skamba keistai.

Kelio transformacijos kiekvienam nutinka vis kitokios. Jei eini atvira širdimi, nusiėmęs šarvus, nebijodamas keistis, tave kelias vienaip ar kitaip palies. Sakoma, trečią dieną pradeda kliūti tai, ką nešiesi – turiu galvoje ne fizine, bet dvasine prasme. Jei nesutari pats su savimi ar bendrakeleiviais, trečią dieną tai būtinai išlys ir būsi priverstas galvoti kaip elgtis, ką su tuo daryti. Paskui eisi ir galvosi, ar gerai pasielgei. Kelias suteikia reikiamą distanciją nuo savęs ir savo artimųjų ir leidžia į dalykus pažvelgti iš šono. Kiekvienas gauna savas pamokas ir savus egzaminus. Tuo ir įdomios tos kelionės pėsčiomis, nes niekada nežinai, kokią pamoką vienoje ar kitoje išmoksi ar pasikartosi.

Galvojantys apie piligrimines keliones dažnai bijo, jog gali fiziškai neišlaikyti ilgo kelio. Juk pėsčiomis reikia kasdien nueiti bent keliasdešimt kilometrų ir tai daryti kiekvieną dieną su pilna daiktų kuprine.

Tiems, kas bijosi eiti tolimus kelius, siūlyčiau pradėti nuo mažesnių. Juk piligrimui niekas nesako kiek jis turi per dieną nueiti. Juk galima ir po penkis, ir po dešimt kilometrų eiti. Nes tie kilometrai nėra svarbu, svarbiausia yra būti kelyje. Jei per sunku keliauti su kuprinėmis, eikite į dienos žygius arba susiorganizuokite kuprinių pervežimą. Po knygos “Kelyje” visai netyčia tapau vedle ir dabar kasmet žmonės jau rašo, kada bus organizuojama kita kelionė Dailininkų keliu. Mes nueiname po šimtą kilometrų – tai nėra taip mažai, turint galvoje, kad kelyje daug laiptelių, kopėtėlių ir lipimo aukštyn žemyn. Suorganizuoju daiktų pervežimą iš vienos nakvynės vietos į kitą ir ant pečių nešamės tik dienos kuprines. Ėjimas turi teikti ir džiaugsmą, nebūtinai kiekvienam kankintis. Aišku, ruošiuosi prieš ilgesnę kelionę – visada stengiuosi likus dviem savaitėms bent kas antrą dieną pasivaikščioti ir kasdien daryti pritūpimus. Treniruotėms labai gerai yra šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis.

Daug keliaujate ir su šeima. Ar nesunku įkalbėti vaikus eiti į ilgus pasivaikščiojimus? Juk šiais laikais jaunąją kartą yra įtraukę ekranai ir virtualus pasaulis, iš kurio juos susigrąžinti katais būna sunku.

Su šeima nemažai vaikštau. Kad mūsų jauniausias vienuolikos metų sūnus noriai eitų į žygius, paimame kartu ir kokį nors jo draugą. Patikėkit, su kompanija vaikai mielai eina. Esu senovinių pažiūrų, manau, kad laikas praleistas vaikščiojant tiek mažiems, tiek dideliems daug naudingesnis už tą, praleistą prie ekranų.

O ar žinote, kad Lietuvoje mes taip pat jau turime savąjį piligriminį kelią – Camino Lituano? Galbūt kada įveiksite ir jį?

Taip, apie Camino Lituano esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų ir labai džiaugiuosi, kad Lietuvoj atsirado toks kelias, kur žmonės gali išsiruošti ilgesniam laikui ir pajusti tą keliavimo stebuklą. Kitą vasarą gal pavyks ilgiau pabūti Lietuvoje, būtinai nueisiu kelias atkarpas. Turiu numačiusi dar kelis įdomus maršrutus ir Vokietijoje. Ir dabar jau laukiu pavasario, kad galėčiau išvaikščioti per žiemą sukauptą įtampą.

Ką patartumėte svajojančiam įveikti savo pirmąjį piligriminį kelią, tačiau vis nedrįstančiam to padaryti?

Mano patarimas norintiems ir nedrįstantiems? Tiesiog apsiauti batus ir eiti. Ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnelio, yra pasakęs senovės kinų išminčius Lao Dzė. Taigi, keltis ir eiti, jokių kitų receptų čia nėra. Turėti patogius batus, lietaus apsiaustą ir gerą žemėlapį.

Dėkojame už pokalbį.

Diana Gedeikytė-Jakutienė

Esu Diana - kelionių po Lietuvą tinklaraščio www.checkinlithuania.com autorė. Tinklaraštį kuriu jau šešerius metus ir jis pilnas mano rekomendacijų, kur keliauti ir ką įdomaus pamatyti Lietuvoje. Rašau apie tai, ką pati atrandu, savo akimis pamatau ir man patinka. Kurdama tinklaraštį ir dalindamasi jame savo atradimais labai tikiuosi kelionėms po Lietuvą įkvėpti ir kitus, noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų aktyviai ir pažintų savo kraštą, pamatytų, kokia Lietuva yra graži.

www.checkinlithuania.com nugula ir mano sukurti maršrutai, skirti keliavimui po Lietuvą automobiliu.

Po mūsų šalį keliauju ne tik keturiais ratais, ją tyrinėju ir žygiuodama. Tad tinklaraštyje rasite ir mano žygių istorijų.

Prenumeruokite naujienlaiškį

Informacija apie gražiausias Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje.

Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.

Loading