Beveik 10 km ilgio žygis neišvažiuojant iš miesto. Miškas, kalneliai, gražuolės upės pakrantė, 4-i tiltai, pietūs miesto centre ir į starto vietą grįžimas autobusu. Smagų pasivaikščiojimą patyrėme vieną ankstyvo pavasario sekmadienį išsiruošę išbandyti Vilniuje esantį Vingiuotąjį pėsčiųjų (tinka ir dviratininkams) taką.
Prasideda takas Vilniaus Baltupių ir Jeruzalės mikrorajonų sankirtoje, o baigiasi miesto centre, prie Mindaugo tilto. Mūsų keliautojų būreliui šis žygio maršrutas ir jo starto vieta labai parankūs, nes patogiai pasiekiami. Informacinis stendas pranešė, kad tako ilgis yra 8,2 km ir jį įveikti turėtume per maždaug pusantros valandos. Na, matyt tako įveikimo greitį matavo sprinteriai, nes išėjus ramiai pasivaikščioti su vaikais gražiomis vietomis, su sustojimais patikusias vietas nufotografuoti ar šiaip ką įdomaus pamačius iš arčiau panagrinėti, stende nurodyto laiko tikrai neužteks. Bent mums – neužteko. 😊
Vingiuotasis takas, pravedęs mus pro Jeruzalėje esančią Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią, greit nuvingiavo į Verkių regioninį parką. Įėję į miškelį iš karto supratome, kad šis mūsų žygis neapsieis be iššūkių – takas buvo pasidengęs dar nenutirpusiu ledu. Kad jau išėjome, grįžti atgal neketinome. Ten, kur buvo įmanoma, ėjome tako pakraščiais, kur ne – tiesiai per ledą. Kas norėjo, galėjo pačiuožinėti, tačiau rizika skaudžiai sėdimąją dalimi pasiekti žemę, buvo nemaža. 😊
Miške radome mažutį Cedrono upelį su tilteliu. Vasarą turėtų būti visai smagu jame pabraidyti – su guminiais batais ar be jų. Tuo tarpu mūsų žygio metu upelio srovė dar nebuvo spėjusi pilnai išsivaduoti iš ledo gniaužtų.
Pakeliui praėjome ir keletą Kalvarijų kryžiaus kelio stotelių.
Ir pagaliau, išlindę iš miško, atsidūrėme prie Neries upės. Vingiuotasis takas įsiliejo į jos pakrante besidriekiantį dviračių taką ir čia mūsų čiuožyklos iššūkis baigėsi – trasa buvo be sniego ir sausa, tad mūsų žingsniai paspartėjo.
Keliaudami taku, gausiai lenkiami saulėtą dieną į lauką išlindusių ir savo transporto priemones bandančių bei raumenis mankštinančių dviratininkų, pasiekėme Valakampių tiltą. Toliau tako atkarpas tiltais ir matavome. Valakampių – žymintis Žirmūnų pradžią, Šilo – su kitoje upės pusėje plytinčiu Antakalniu, Žirmūnų – už kurio jau prasideda naujai sutvarkyta upės pakrantė ir galiausiai Mindaugo tiltas.
Mažutė, tarp medžių ir krūmų pasislėpusi laivelių prieplauka su dar ant nenutirpusio ledo dūmojančiais žvejais, Tuskulėnų dvaro teritorija paįvairino mūsų iškylą.
Prie pat upės pasivaikščioti mums nepavyko. Didžiulės, upės vandenų į krantą išmestos ledo lytys pūpsojo apkėtusios visą pakrantę. Pavasario saulėje šildydamos savo jau gerokai baltumą praradusius šonus greitu metu ištirpti nežadėjo. 🙂
Kelyje užtrukę dvigubai ilgiau nei buvo nurodyta Vingiuotojo tako informaciniame stende ir jau šiek tiek pailsę pasiekėme jo finišo vietą – Mindaugo tiltą. Ir be krislelio abejonių patraukėme į centrą ieškoti jaukios maitinimo įstaigos, kur galėtume papildyti kelyje išeikvotus energijos resursus. 🙂 Kadangi šis takas yra linijinis, tuokart turėjome keletą opcijų, kaip grįžti namo. Atgal tuo pačiu taku žygiuoti dešimtuką kilometrų jau nebenorėjome, tad šis variantas atkrito be ilgų dvejonių. Pasirinkome kitą, patingėti leidusią alternatyvą – autobusą. Žygyje gerai pramankštintos kojos mums liko dėkingos. 🙂
Taigi, jeigu gyvenate Vilniuje ir norite rimtesnio pasivaikščiojimo ne Gedimino prospektu, nedvejokite ir išbandykite Vingiuotąjį taką. O mes į jį dar būtinai grįšime vasarą.
Tiems, kurie mėgstate ne tekstus, o vaizdus, rekmenduoju žvilgtelėti ir į mūsų kelionės šiuo taku video istoriją Youtube kanale:
