Pustrečio kilometro per erdvius Labanoro girios pušynus, mediniais takeliais per pelkutes ir gražaus ežero pakrante vingiuoja Labanoro girios pažintinis pėsčiųjų takas. Ar žinote, kad Labanoro giria yra antroji pagal dydį Lietuvoje?
Jau senokai žinojau šį taką, tik niekaip iki jo nenusigaudavome. Vis pastrigdavome prie Mindūnų (ten yra apžvalgos bokštas) arba Labanoro miestelyje, arba lėkdavome pro šalį toliau. Tačiau vieną dieną išsiruošėme būtent Labanoro tako apžiūrėti. Rasti jį labai lengva, vietos koordinatės 55.263715, 25.822102. Prie tako yra nedidukė aikštelė, tad neteko sukti galvos, kur palikti automobilį.
Kad Labanoro pėsčiųjų takas yra populiarus ir daug lankytojų sulaukiantis, abejonių nekilo. Per mišką po kojomis mums vingiavo ryški tako gyvatėlė, buvo visiškai aišku, kur eiti. Pakeliui radome pilkapyną (pilkapių Labanoro girioje yra net keletas) – daugybė mažų kalvelių vienoje vietoje (primenu, kad pilkapis yra senovės baltų laidojimo vieta, o pilkapynas, galima sakyti, labai senos žmonių kapinės). Iš tiesų, jei nežinotum, kas čia, pamanytum, kad tai tiesiog neįprastai kalvota vieta. Dideli turėjo būti tie pilkapiai, kad per daugybę šimtmečių nesusilygino su žeme, o liko visai gerai pastebimi.
Labanoro takas, vingiuodamas per gražiąją girią, atvedė mus ir prie Labanoro ežero, kur nuo įrengto lieptelio galėjome juo pasigrožėti. Labanoro ežero krantai daug kur pelkėti, dėl to ir pėsčiųjų tako dalis, vedanti prie jo per drėgną pakrantę, yra medinė. Kojų nesušlapome.
Labanoro takas yra žiedinis, grįžome atgal iš kur startavome. Jeigu norite aktyviai praleisti laiką sename, gražiame miške, paganyti akis ežero platybėse, labai rekomenduoju Labanoro girios taką. Ir ilgis jo labai draugiškas, nei per trumpas, nei per ilgas.
