Natūrali gamta. Kalniukai pakalnės be kopimą į viršų ir nusileidimą žemyn palengvinančių laiptų. Smagius pavadinimus turintys upeliai be lieptelių ir tiltelių. Toks yra Neries regioniniame parke įrengtas Grabijolų pažintinis takas. Idealiai tinkantis tiems, kurie nori pabūti per daug nesukultūrintoje gamtoje, pasidžiaugti mišku, tačiau bijo pasiklysti. Šiek tiek daugiau nei 50 km nuo Vilniaus nutolęs, seno etnografinio to paties pavadinimo kaimo pašonėje esantis pažintinis takas puikiai sužymėtas rodyklėmis. Nei karto per visus jo 3,5 kilometrus nekilo net mažiausios abejonės, į kurią pusę turėtume traukti.
Kaip smagiai mums sekėsi įveikti Grabijolų taką žiūrėkite ir įraše Youtube kanale (kurį galite ir užsiprenumeruoti, tereikia paspausti mygtuką “Subscribe”/”Prenumeruoti”):
Nors takas įrengtas tik praėjusiais metais, jis jau spėjo išpopuliarėti. Jame sutikome ne vieną keliauninką, o tako pradžioje esanti nedidelė automobilių aikštelė tą dieną jau sunkiai talpino paliktus automobilius.
Keliaudami Grabijolų taku aptikome Saldųjį ir Sūrųjį upelius, vieną seniausių Neries regioninio parko ąžuolų. Paėję upelio vaga ir išsiveržę iš miško patekome į plačią Neries upės pakrantės erdvę. Taip pat radome ir stačiašlaitį piliakalnį bei akmenines seno dvaro liekanas. Ir viskas tuose nepilnuose 4 kilometruose. Tikrai labai stipriai koncentruotas Grabijolų pažintinis takas. 🙂
Ir dar vinas dalykas, kuo jis mums įsiminė. Tai begalinės įkalnės ir nuokalnės. Su nuokalnėmis tai, žinoma, paprasčiau – nuskrieji žemyn su vėjeliu, svarbiausia žiūrėti, kur kojas statai. O įkalnės – stačios, giliau pakvėpuoti ir šidies ritmą suintensyvėti priverčiančios. Tačiau jei kasdieniame gyvenime draugaujate su laiptais, tai tada jokių sukumų iš vis neturėtų kilti.
Mums šis takas patiko. Galėjo tik nebent dar bent pora kilometrų ilgesnis būti. 🙂 O baigę žygį taku, dar neskubėjome namo. Patraukėme pasižvalgyti po šalia esantį seną Grabijolų etnografinį kaimą. Esame jame jau buvę (daugiau apie tuometinį mūsų maršrutą ir įspūdžius iš šio kaimo skaitykite įraše “Keturiais ratais po senąją žemdirbių Lietuvą”), tačiau nusprendėme atšviežinti prisiminimus ir drauge dar kartą pasigrožėti kaimo pabaigoje atsiveriančiu plačiu vaizdu į Neries krantus.
