Vėjo nugairinti žandai, šiek tiek priartėjęs dangus, spalvotos rudens pėdos paliktos medžių viršūnėse bei Aukštaitijos laukai, miškai ir kloniai po kojomis. Keliasdešimt laiptelių į apžvalgos bokštus ir tris kartus pakilsite aukščiau žemės, jei nuspręsite sekti mūsų pėdomis ir nauju maršrutu. O kad ne vien skrajotumėte padebesiais, papildomai ir dar keletas daug žemiškesnių, tčiau ne mažiau įdomų, lankytinų objektų.
Kelionės dosjė:
- 6 lankytini objektai
- Apie 230 įveiktų kilometrų (su startu ir finišu Vilniuje)
- Kelionėje užtrukome apie 6 valandas.
Kelias iš Vilniaus link pirmojo maršruto objekto – Sendvario apžvalgos bokšto – driekėsi per Nemenčinę, Ruklą ir Švenčionis. Labai vaizdingas ir smagus kelias, kurį pasirinkau visiškai ignoruodama navigacijos pasiūlytą alternatyvą keliauti jau gan atsbodusiu ir visai nežavingu Molėtų plentu. 😊 Grožėdamiesi nuolat vienas kitą keičiančiais miškų, kaimelių ir miestelių vaizdais, nepajutome, kaip atsidūrėme vietoje.
1. Sendvario apžvalgos bokštas
Taigi, pirmasis ir aukščiausias mūsų maršrute – Sendvario apžvalgos bokštas (vietos koordinatės N 55.165462 E 26.210124). Švenčionių rajone, Meilūnų kaimelyje 26 metrus į dangų besistiebiantis bokštas pasitiko mus toks vienišasi pamiškėje. Galva apsisuko belpant, atrodo, begaliniais jo laiptais į viršų. Pasiekus į dangų besiremiančią bokšto apžvalgos aikštelę, atsivėrė gražus ir tolimas vaizdas į apylinkės miškus, laukus, netoliese esančias sodybas. Akys godžiai rijo tolimą horizontą, o į galvą lindo jau gal ir banali mintis „Kaip norėčiau mokėti skraidyti“.
2. Mitologinis pažintinis takas
Pabuvus kurį laiką arčiau debesų, žemėn nusileisti teko. Keturių ratų nešami atsidūrėme prie Mitologinio pažintinio tako – antrojo mūsų maršruto objekto, kurio apžiūrai laikinai prireiks ne keturių ratų, o savų dviejų kojų jėgos. Tik šie tiek ilgesnis nei kilometras, tačiau smagus ir vertas sustojimo. Rasite jį netoli esančiame Šventos kaime (vietos koordinatės N 55°11′37″ E 26°12′09″). Mitologinis pėsčiųjų takas prasideda miestelio centrinėje aikštėje su skulptūra viduryje jos. Šalia aikštės – Sirvėtos regioninio parko lankytojų centras – naujas pastatas su gražiai sutvarkyta teritorija. Ten pat radomes ir seno, „užkonservuoto“ ir geresnių laikų belaukiančio dvarelio rūmus. Pažintiniame take iš viso įkurdintos 17 akmens skulptūrų, vaizduojančių skirtingus senovės lietuvių dievus ir deives. Smagiai kojas pramankštinome ir dar šį bei tą įdomaus ir naudingo apie savo krašto mitologiją sužinojome.
3. Didžiasalio etnografinis kaimas
Trečiasis kelionės tikslas – Didžiasalio etnografinis kaimas (vietos kordinatės N 55°14′23″ E 26°11′25″) su net 42 saugomomis sodybomis. Etnografinių kaimų esame lankę jau ne veną ir net atskirą maršrutą po juos praėjusiais metais buvome sudėlioję ir jums rekomendavę.
Tačiau šis kaimas tikrai labai maloniai nustebino. Visų pirma tuo, kad kur pasuksi galvą, kur bepasidairysi, tuoj pamatysi lentelę ant pastato, skelbiančią, kad šis yra paskelbtas kultūros paminklu.
Tokių kultūros paminklų čia iš viso yra virš 20. Visų jų nesuradome, tačau matėme senovinius, 19 a., trobą, rūsį, kluoną, pirtį. Mini Rumšiškės, galima sakyti. Beje, pats kaimas įkurtas 16 amžiuje, o antrojo pasaulinio karo metais dviejų gaisrų buvo labai stipriai suniokotas.
Didžiasalis yra gatvinis kaimas, dėl to turi vieną ilgą pagrindinę gatvę su abipus jos išsidėsčiusiomis sodybomis, tad labai nesudėtinga jį visą pervažiuoti. O pasiekus kitą jo pusę patraukti link visai šalia stūksančio Didžiasalio apžvalgos bokšto.
4. Didžiasalio apžvalgos bokštas
Didžiasalio (arba Sirvėtos) apžvalgos bokštas nėra toks aukštas, kaip prieš tai lankytasis, jau tik 12,5 metrų į dangų. Jis originalios, arkos formos, stūkso vidury laukų, šiek tiek ant kalnelio (vietos koordinatės N 55°13′44″ E 26°11′03″, nuo Didžiasalio kaimo pusės bokšto link jau tiesiamas normalus, gerai pravažiuojamas kelias).
Įveikę ne tiek jau ir daug laiptelių, iš viršaus pamatėme Didžiasalio etnografinį kaimą – tą patį, kurį ką tik ištyrinėjome iš žemų pozicijų. Labai visapusiška ekspedicija gavosi – kaimą ir nuo žėmės, ir iš dangaus apžvelgėme. 🙂
5. Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnyčia
Teisybę sakant, šios Reškutėnų Šv. Izidoriaus bažnyčios į mūsų kelionės maršrutą nebuvau įtraukusi. Net nežinojau, kad tokia yra. Ją mes netikėtai radome pakeliui į Lygumus, Reškutėnų kaime. Bažnyčia, visa medinė, nedidukė ir daili ramiai sau rymojo prie kelio, kuriuo važiavome. Stojom pasigrožėti.
1924 metais statyta bažnyčia yra liaudies architektūros formų, šalia jos stovi ir nedidukė medinė varpinė. Iš tiesų, keliaudami po Lietuvos regionus jau esame atradę daugybę viena už kitą gražesnių medinių bažnyčių, stūksančių mažuose kaimeliuose ir gyvenvietėse. Dideliuose miestuose tokių beveik nėra.
6. Lygumų apžvalgos bokštas
Tai trečiasis mūsų žadėtas bokštas, kuris suteikia galimybę pasigrožėti Lietuvos lygumomis. Matyt ne veltui jis ir stovi Lygumuose ant Lygumų kalno (vietos koordinatės N 55.270623 E 26.122323). 🙂
Nors bokštas sąlyginai neaukštas, tik 15 metrų, užkopę į viršų gražių vaizdų turėjome sočiai. Iš viršaus stebėjome spalvotų lapų lopais nuspalvintas medžių lajas ir rudens nugelsvintas pievas, didžulio karkiančių ir lenvo maisto pilvams trokštančių varnų būrio persekiojamą lauką ariantį traktorių. O toli horizonte akį ilgam kabino Vajuonio ežero vandenų mėlis.
Prisisotinę rudenėjančiais vaizdais, suvirtom į automobilį ir iškeliavome namo.
Beje, šis maršrutas buvo publikuotas 2017 metų lapkričio mėnesio “Auto Bild Lietuva” žurnale: