Gražus ežeras, aukštapelkė, žemapelkė, kalvų kalvelių, gėlių ir karvių pilnos Žemaitijos pievos, piliakalnis, mitais apipintas šaltinis, kūlgrinda – štai kokia turininga programa laukia jūsų, jei pasiryšite įveikti Paršežerio pažintinį pėsčiųjų taką. Šiek tiek daugiau nei trylika kilometrų įvairovės.
Paršežerio pėsčiųjų takas prasideda to paties pavadinimo stovyklavietėje (adresas Ežero g. 18, Požerė, Šilalės r.; vietos koordinatės 55.636436, 22.291202), kuri įsikūrusi šalia taip pat vadinamo ežero. Paršežeris yra ežeras vakarų Lietuvoje, Šilalės rajone, Varnių regioniniame parke, visai šalia Laukuvos. Jis yra didžiausias natūralios kilmės vandens telkinys Tauragės apskrityje.
Kai dar praėjusių metų pabaigoje išgirdau apie aplink Paršežerio ežerą nutiestą pėsčiųjų taką, nusprendžiau būtinai jį įveikti. Tereikėjo sulaukti laiko, kai išsiruošime bent kelioms dienoms į Žemaitiją. Viliojo perspektyva pabūti prie ežero ir džiugino paties tako ilgis, mat labai mėgstame ilgesnius pasivaikšiojimus.
Paršežerio stovyklavietė turi puikią aikštelę automobiliams pastatyti, tad, kol keliavome, mūsų transporto priemonė saugiai laukė vietoje. Kadangi Paršežerio pėsčiųjų takas yra žiedinis, iš tiesų, nėra jokio skirtumo, kuria kryptimi pradėsite juo eiti, vis tiek grįšite į tą pačią stovyklavietę.
Apsidairę stovyklavietėje ir pasigrožėję ežeru, patraukėme į savąją trylikos kilometrų ekspediciją. Stovint krante ir žiūrint į vandens platybes atrodė, jog ežeras labai didelis ir kad neįmanoma jo per kelias valandas apeiti. Tačiau pradėję keliauti taku, pamatėme, jog kranto linija spėriai vyniojasi mums po kojomis ir dingsta už nugarų, o vaizdai aplink keičiasi, vos spėjame dairytis.
Paršežerio ežeras yra tuo unikalus, kad iš pietų jį juosia apie 150 ha Ežero žemapelkė, o iš šiaurės – apie 90 ha Požerės aukštapelkė. Tiek viena, tiek kita pasižymi labai išskirtine gamta, o pėsčiųjų takas nutiestas taip, kad galėtume tą grožį pažinti, savomis akimis pamatyti. Prisipažinsiu, nuolat painiojuosi, kuo aukštapelkė skiriasi nuo žemapelkės, tačiau net ir pačių pelkių gamta ir augmenija skiriasi.
Per ežerą juosiančias pelkes ir kitas šlapumas yra nutiestas medinis takas ir keletas tiltelių. Kai kuriose vietose jautėmės beveik kaip džiunglėse, tiek daug tirštos augmenijos buvo aplink. Kelionės pradžioje pereita aukštapelkė pradžiugino šviesiu pušynu, baltkamieniais beržais (jie matėsi nuo stovyklavietės pusės kranto), mėlynių ir samanų kupstais bei gailių jūra, o tako pabaigoje – Ežero žemapelkė apgobė tyla ir didžiule žalia erdve, kur ne kur perskrosta neaukštais krūmais ir medeliais. Tiesiog stojom ir grožėjomės.
Dalis Paršežerio tako (sakyčiau, kad gal netgi didesnioji) atsiplešia nuo ežero pakrantės ir pasileidžia į šalia esančias pievas, ganyklas, vieškelius ir kelelius. Nuvedė takas mus prie mitais apipinto šaltinio vadinamo “Milžinų maudykla” (labai paslaptingas gamtos kampelis), kreipė į Sietuvos kūlgrindą, praėjome Paršpilio piliakalnį, šalia jo esantį Parškalnį — senovės gyvenvietę, užlipome į Rešketų kaime esančią senkapių kalvelę, kurioje palaidoti 1863 m. sukilėliai.
Keliaudami per pievas šalia tako krypties rodyklių matėme įspėjamuosius ženkliukus sakančius, kad pakeliui galime sutikti galvijų. Per visus mūsų kelionių metus tai buvo pirmasis toks takas su gyvų netikėtumų grėsme. Tačiau įspėjimai nestebino. Žemaitija yra tas kraštas, kur auginama daugiausiai galvijų. Tad žygiuodami per pievas matėme daugybę aptvertų ganyklų, kuriose ramiai atrajojo karvės, o veršiukai mus praeinančius sekė savo didelėmis, ilgablakstienėmis akimis. Tiesa, prieš panirdami į Ežero žemapelkės teritoriją keletą kilometrų trepsenome tiesiai per ganyklas ir karvių pašones, o pastarosios žiūrėjo į mus ir galvojo, kas čia tokie po jų teritoriją vaikštinėja. Šioje pėsčiųjų tako atkarpoje teko atidžiai žiūrėti sau po kojomis, nes ne paslaptis, jog ganyklose tarp žolių pilna „kvapniųjų“ karvių „tortų“.
Na, ir pabaigai dar vienas dalykas, kurį reikėtų paminėti – medinis Peršežerio pėsčiųjų takas šiuo metu yra gerokai palūžęs, ypač einantis per Ežero pelkę. Dalis iš vis uždaryta ir neleidžiama medine dalimi eiti (šalia padarytas takelis žeme). Tikiuosi, kad mediniai takai artimu metu bus sutvarkyti. Norisi, kad išliktų galimybė pasivaikščioti tokiu puikiu, pilnu įvairovės pažintiniu pėsčiųjų taku, kurį labai rekomenduojame.
