Takas, kuris lankytojus veda per unikalią gamtos vietovę – Ščiūrio ragą – ir kviečia ten ieškoti dvasios Lakajos. Aštuoni kilometrai gražiųjų Labanoro miškų, o kylantys ir besileidžiantys Juodųjų ir Baltųjų Lakajų ežerų krantai prieš akis atveria nuostabius vaizdus. Pakeliui gausu poilsio stotelių, suoliukų, informacinių ir interaktyvių pažintinių stendų. Viename didžiausių Lietuvos miškų masyvų esanti vieta jus tikrai sužavės, o iškeliausite iš ten su dideliu noru grįžti dar kartą.
Ščiūrio ragu yra vadinama unikali vieta – beveik 3 kilometrų ilgio pusiasalis iš šiaurinės pusės skalaujamas Baltųjų Lakajų ežero, iš pietinės – Juodujų Lakajų ežero. Pusiasalį šį mėgstama Šiaurės Lietuvos Kuršių Nerija vadinti.
Didžioji dalis tako – laukiniai, ežerų pakrantėmis vingiuojantys takeliai, tinkamiausi keliauti pėstute. Platus ir automobiliais pravažiuojamas miško kelias driekiasi per pusiasalį iki jo pabaigos, tačiau juo eidami viso vietovės grožio tikrai nepamatysite.
Būdami pusiasalyje ir žygiuodami Ščiūrio rago pažintiniu taku susipažinome su keliais unikaliais gamtiniais dariniais:
Cibaragiu (Ožkos ragu). Tai pusiasalis pusiasalyje. Sakoma, kad tokia vieta yra vienintelė Lietuvoje. Taku, vingiuojančiu per šį žemės lopinėlį, būtinai nueikite iki pat mažojo pusiasalio pabaigos. Ten stovint, ežero vandenys apglėbia regėjimą šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu. Suki galvą kairėn ar dešinėn – visur mirguliuoja Juodujų Lakajų ežero vandenys. Jei ten būtų krantas be medžių, krūmų, o su smėliuku, ilgai nesinorėtų iš ten išeiti.
Pertenio sąsiauris – vieta, kur susijungia abu Ščiūrio ragą skalaujantys ežerai. Čia kadaise kursavo valtys ir netgi buvo perkėla. Poilsio stotelėje rastame informaciniame stende perskaitėme įdomios informacijos apie Juoduosius ir Baltuosius Lakajus, kurie yra tikrų tikriausi miškų ežerai. Jie, pasirodo, yra skirtingų spalvų (kažkaip neatkreipėme į tai dėmesio, tad jūs, kai keliausite taku, būtinai pastebėkite, kokių jie spalvų yra). Abu ežerai turi salų. Baltųjų Lakajų ežeras didesnis, o jo dugne narai rado povandeninių kanjonų. Jame yra ir paskendęs miškas – dvidešimties metrų gylyje tebestovi pušys.
Dvikamienė pušis – unikalus ir retas atvejis, ji saugoma ir yra gamtos paminklas jau nuo 1960 metų. Trisdešimties metrų aukščio medis apačioje lyg kojas turi du kamienus, kurie šiek tiek aukščiau suauga į vieną, o viršūnėje vėl išsiskiria.
Nors Ščiūrio rago pažintinis takas ilgokas, jame tiek daug poilsio vietų su suoliukais, kad bent jau mes patys nespėdavome taip greitai pavargti, o jau vėl galėdavome pailsėti. Vaikams tikrai patiks apie augalus ir gyvūnus pasakojantys interaktyvūs stendai, kuriuos galima dėlioti, sukioti ir kitaip aktyviai skaityti.
Labai rekomenduoju Ščiūrio rago taką visiems pušynų, ežerų ir ilgesnių pasivaikčiojimų gamtoje mylėtojams.
Kaip rasti taką? Jis yra Labanoro regioniniame parke, Labanoro girioje, tarp Baltųjų ir Juodųjų Lakajų ežerų. Vietos – tiksliau – automobilių stovėjimo aikštelės – koordinatės 55.209673 25.605179. Keletą kilometrų iki tako teks važiuoti neasfaltuotu keliu. Tuo metu, kai ieškojome tako, nuorodų nuo pagrindinio kelio į jį nebuvo (gal atsiras vėliau), tad teko pasikliauti navigacija. Pastaroji suplanavo mums trumpiausią maršrutą, matyt, galvodama, kad keliaujame rimtu visureigiu ir privedė prie mūsų automobiliui neįveikiamo, sunkiai pravažiuojamo keliuko. Teko griebti žemėlapį ir užsimti orientaciniu. Kai nepažįsti apylinkių, kaip gali žinoti, kad navigacija veda neteisingai? Beje, kai kur neasfaltuotas kelias siaurokas, džiaugiausi, kad tuomet niekas neatvažiavo iš priekio.
