Ilgiausias lentų takas pėstiesiems per pelkę Lietuvoje. Ir vienas gražiausių. 7 kilometrai tako leidžia sočiai pasigėrėti nediduku žaviu Miknaičių ežeru, įsiminti pelkei būdingą gamtovaizdį, pakvėpuoti grynu oru ir, jei pavyks taką lankyti tuo metu, kai nėra daug kitų žmonių, iki soties pasimėgauti aplink tvyrančia tyla ir ramybe.
Mūšos Tyrelio pažintinis takas atidarytas 2015 metais Joniškio rajone, 15 km į pietus nuo Žagarės, unikaliame Mūšos tyrelio telmologiniame draustinyje. Vietos koordinatės 56.219775, 23.262652. Mes prie tako keliavome iš Joniškio, tačiau nesvarbu iš kurios pusės į šią vietą bevažiuotum, nemažą „gabalą“ kelio (mūsų atveju gavosi apie 12 km) teks riedėti žvyrkeliu.
Įveikę duobėtus ir dulkėtus žvyrkelio kilometrus atsiduriame miško pakraštyje, Mūšos Tyrelio tako pradžioje. Čia yra nedidukė aikštutė automobiliui palikti, šalia įrengta pavėsinė norintiems pailsėti ar užkąsti sėdint prie stalo. Vos kelis šimtus metrų paėjus taku, lankytojus pasitinka apžvalgos bokštelis, nuo kurio viršaus mums atsivėrė nuostabus vaizdas į nemažo ploto pelkės plynią. Beje, internete skaičiau, kad šis apžvalgos bokštas yra plikomis rankomis pastatytas tiesiai ant klampios pelkės. Pamatai buvo kasami rankomis – darbininkai leido šulinio rentinius ir rausėsi gilyn. Teko iškasti apie 2,4 m, kol pasiekė pusiau tvirtą pagrindą.
Ilgiausiu mediniu taku per pelkę Mūšos Tyrelio pažintinis takas virto 2019 metų pavasarį, kai prie jau esančios medinės dalies buvo prijungta dar daugiau nei 2 km tako. Takas ne tik pailgėjo iki maždaug 7 km, tačiau tapo žiediniu, gražiai ir patogiai apvedančiu aplink pelkėje esantį Miknaičių ežerą. Beje, tako plotis – vienas metras. Skaičiau, jog toks plotis padarytas tyčia tam, kad negalima būtų pravažiuoti keturračiais. Einant taku po vieną tokio pločio sočiai užtenka. Nors, prisipažinsiu, užsižiūrėjusi į uikalius vaizdus aplink ir nematydama, kas po kojomis, kelis kartus vos nenubildėjau nuo medinių lentų į pelkės purvą.
Pėsčiųjų tako pravesti per plyną pelkės dalį įeiname į miškelį. Mus apsupa neaukštos laibos pušys, o tarp jų, rodos, milijonai gailių. Tai nuodingas, specifinis pelkių augalas, kurio eteriniai aliejai netgi gali paralyžuoti žmogaus centrinę nervų sistemą. Nebijokite, grožėjimasis šiais augalais per atstumą sveikatai tikrai nekenkia. Lietuvoje gailiai nėra retas, tačiau Europoje – jau nykstantis augalas.
Miškeliu, takeliu atsiduriame prie dailaus, nediduko Miknaičių ežero bei prie pirmos pažintinio tako stotelės su informaciniu stendu ir suoliuku. Iš viso take jų įrengta 11, tad pavargus pailsėti tikai yra kur.
Stenduose radome informacijos apie pelkės augalus, gyvūnus, vabalus. Labai rekomenduoju atidžiau panagrinėti stendą apie augalus, nes daug įdomiau keliauti gamtoje, kai aplink esantys augalai tampa pažįstami ir dėl to labiau pastebimi. Gailiai, viržiai, pataisai, kaip partizainai prie žemės prigludusios spanguolės mus lydėjo visą kelią. Nos ir kaip akylai žiūrėjau, tąkart taip ir neradau savo mylimo, unikalios išvaizdos pelkių augalo – saulašarės. Būdama pelkėje, visada jos dairausi ir jei randu, krentu pilvu ant tako lentų ir grožiuosi saulašarės dailumu ir trapumu.
Žygiuodami Mūšos tyrelio pažintiniu taku be gražių unikalios pelkės vaizdų, tylos ir ramybės dar aptikome:
- pelkės koplytėlę. Niekas nežino nei kada, nei kodėl ši koplytėlė tokioje keistoje vietoje atsirado.
- Tyrelio akmenį. Kitaip dar velnio akmeniu jis vadinamas. Šis gan nemažas riedulys (jo aukštis 1,45 m), pasirodo, yra baltų pagoniško tikėjimo reliktas. Matosi ant jo iškalti mitologiniai piešiniai. Dabar akmuo yra saugomas valstybės kaip gamtos paveldo objektas. Tiesa, iki akmens teks keliauti ne lentiniu taku, o žeme, tačiau labai nedideliais atstumais vienas nuo kito sustatyti kelio žymekliai tikrai neduos pasiklysti.
- buvusią partizanų stovyklavietę, čia veikusią 1945–1946 m.
Kadangi Mūšos Tyrelio takas dabar jau žiedinis, iš kur startavome, ten, viską apėję, ir grįžome. Iki apsilankymo jame, gražiausiu iš matytų takų per pelkes laikiau Aukštumalos pažintinį taką. Dabar jau nesu tuo tikra. Iš tiesų, nesvarbu, kuri pelkė ir kurioje Lietuvos vietoje, svarbiausia, bent kartą pelkėje apsilankyti ir savomis akimis pamatyti bei patirti unikalų, nebūtinai lengvai žodžiais nupasakojamą jos gamtovaizdį.
