Norėtumėte palaigyti po pievas, pasigrožėti skaidriais smagaus upelio vandenimis, pakvėpuoti grynu oru, pasimėgauti gamtos tyla ir nepavargti? Tada siūlau įveikti Dieveniškių istoriniame regioniniame parke esantį Gaujos mokomąjį pėsčiųjų taką. 🙂
Pagrindinė informacija apie pėsčiųjų taką:
Kaip rasti: Takas įrengtas Dieveniškių istoriniame regioniniame parke. Labai gaila, kad su savo išmaniąją programėle nenustačiau tako vietos koordinačių, dėl to orientaciniai mano kelio nurodymai bus klasikiniai žemėlapiniai. J Norėdami pasiekti taką, Dieveniškių miestelyje sukite į Subotnikų gatvę, kuri, važiuojant ja tiesiai, virsta keliu Nr. 3924. Niekur nesukite iš šio kelio (nuorodą į Kalvių kaimą pravažiuokite, nesukite į šoną J), kol po kaire pamatysite nuoroda į taką bei jo pradžioje įrengtą automobilių stovėjimo aikštelę.
Tako ilgis: apie 1,7 km.
Sudėtingumas: labai paprastas. Jokių įkalnių ar nuokalnių, dalis tako – iš medinių lentučių.
Gaujos mokomasis takas laikomas vienu iš pačių gražiausių pažintinių takų Lietuvoje. Takas buvo įrengtas siekiant lankytojams pristatyti ypač vertingą Gaujos upės slėnį. Take iš viso yra 18 informacinių stendų, pasakojančių apie vietos florą ir fauną.
Tako pradžioje mūsų dėmesį iš karto atkreipė nedidukas medinis apžvalgos bokštelis. Labai knietėjo apsižvalgyti iš viršaus, tačiau žymūs įskilimai laikančiuose rąstuose pasitikėjimo nesukėlė. Nusprendėme nerizikuoti ir sveikus kaulus išsaugoti. 🙂
Maždaug pusė tako ilgio vingiuoja Gaujos upelio pakrante. Reto skaidrumo vanduo, smėlėtas dugnas labai viliojo sumerkti kojas ir atsigaivinti karštą dieną. O nuo per upelį permestų tiltelių akimis vandenyje ieškojome žuvyčių.
Keliaudami Gaujos taku patyrėme skirtingus tako paviršius – iš pradžių teko žygiuoti per pievą ir nupjautą ilgą žolę – nuostabiai kvepėjo šienu, o žolių stagarai nuolat kibo prie kojų. 🙂 Tada įpuolėm į siaurą takelį per pievą, kurios augmenija ir tai, kaip ji auga, priminė pelkės prieigas.
Mus lydėjo kadagiai, žemi berželiai ir pilna pieva violetine spalva žydinčių, šiek tiek čiobrelius primenančių, kupstais želiančių gėlių – grožis, privertęs sustoti ir akimis gerti tas besibaigiančios vasaros pievos spalvas. Einant šia atkarpa žolės ir krūmai braukė mums per kojas, tad erkių pasigavimo galimybė mus šiek tiek neramino.
Na, o paskutiniai keli šimtai tako metrų – medinėmis lentomis iškloti – leido ramiai, atsipūtusiai eiti besidairant į Gaujos upelio vingius.
Keliaudami Gaujos mokomuoju taku vaikai nusprendė, kad įdomu juo būtų eiti žiemą. Visgi pasitarėm ir nusprendėm, kad žiemą šio tako mes nerastume, jis būtų užsnigtas ir užpustytas, o mes pasiklystume. 🙂 Tad išbandykite šį taką, kol oras dar šiltas ir malonus. 🙂
