Interviu

Nepagydoma priklausomybė nuo ėjimo

Ėjimas Ingridos Kareivienės gyvenime atsirado daugiau nei prieš dešimtmetį, kuomet pasivaikščioti ją „išvedė“ jaunieji keturkojai šeimos nariai – nenuoramos bigliai. Ilgainiui ėjimas Ingridai tapo priklausomybe ir vitaminais, kurių nesuvartojus tampa neramu. Mūsų pakalbinta ėjimo entuziastė papasakojo apie savo šimto kilometrų pėstute per parą iššūkį, įveiktą sunkiai aprašomo grožio pėsčiųjų taką Škotijoje bei kasdienes gudrybes, kurios padeda jai surinkti bent penkiolika tūkstančių žingsnių per dieną.

Šį interviu paruošiau 2021 m. vasarą projektui www.ejimas.lt.

Kada ir kaip ėjimas atsirado Jūsų gyvenime? Kodėl pradėjote vaikščioti?
Vaikščiojimas mano gyvenime atsirado prieš daugiau kaip trylika metų, kai šeimą papildė naujas narys – šuo biglis vardu Cirkas. Daugelis sėslesnių veiklų bei laisvalaikio leidimo formų tuo metu jau buvo pabodę, tad norėjosi, kad būtų kas išveda iš namų. Po poros metų į namus atkeliavo ir dar vienas biglis – uraganinio charakterio kalytė Una. Bigliai iš prigimties labai aktyvūs ir smalsūs šunys, tad trumpų pasivaikščiojimų jiems nepakanka. Ilgainiui kilo noras leistis į ilgesnius žygius, eiti pėsčiomis į darbą ar į miestą. Dovanų gautas žingsnius skaičiuojantis laikrodis savo laiku taip pat buvo puiki motyvacija sekti savo judėjimą ir eiti dar daugiau. Iki karantino laikotarpio aštuntą valandą ryto dažnai jau būdavau nuėjusi dešimt kilometrų: pavedžiojusi šunis ir pėstute atėjusi į biurą. Puiki dienos pradžia, o dar laukia vakaras. Dabar mano šunys jau solidaus amžiaus, mieliau ramiai pasnaudžia, bet juokauju, kad jų kadaise išvesta pasivaikščioti aš jau nebegaliu sustoti.

Ką Jums reiškia ėjimas? Kodėl jo reikia?
Tai mano gyvenimo būdas, neatsiejama kasdienos dalis. Ėjimas labai natūraliai įsiliejo į mano rutiną ir tapo nepakeičiama fizine veikla. Neįsivaizduoju dienos be ilgesnio ar trumpesnio ėjimo, o savaitgalių – be įvairaus formato žygių ir klajonių. Man tai geriausia galvos vėdinimo ir atsipalaidavimo priemonė, turiningo laisvalaikio ir pažinimo forma, geros nuotaikos ir energijos šaltinis, vitaminai, kurių „nesuvartojus“ netrukus pajunti, kad kažko trūksta.  

Vaikščiodama mieste jaučiuosi nepriklausoma nei nuo automobilio, nei nuo viešojo transporto, dažnai einu greičiau nei spūstyse stoviniuojančios mašinos. Atrandu naujus takus ir takelius savo rajone ir mieste. Nemėgstu eiti tuo pačiu keliu kelis kartus per dieną. Man patinka eiti į masinius ar individualius žygius ir kaskart patirti naują nuotykį. Kartais išeiti iš komforto zonos ir dėl to jaustis laimingai lyg vaikui: žiemą šlapiomis kojomis bristi iki kelių per pelkę, lyjant rudens lietui eiti pažliugusiu molingu lauku ir beveik nepakelti nuo žemės kelis kartus pasunkėjusių batų, brautis pro savo ūgio dilgėlių mišką, išbandyti savo galimybes einant labai ilgus atstumus ir t.t. Eiti – tai judėti, patirti, pamatyti, pajausti, užuosti, įkvėpti, paliesti ir man tai labai patinka.

Ką ėjimas pakeitė Jūsų gyvenime?
Pakeitė kasdienę rutiną, įnešė daugiau energijos ir aktyvumo, natūraliai įtraukė ir į kitas fizines veiklas, ar tai būtų treniruotė sporto klube, ar važiavimas dviračiu, ar plaukimas irklente, padėjo atrasti naują hobį – žygius. Dienos tapo ilgesnės, nes jos prasideda anksčiau arba baigiasi vėliau vedžiojant šunis. Tokių pasivaikščiojimų dėka iš naujo patyriau visus metų sezonus su visais jų privalumais ir džiaugsmais: bridimą per sniego pusnis pūgoje, sulijimą iki paskutinio siūlo, ankstyvo gaivaus vasaros ryto tylą ir pan. Eidama kaskart vis atrandu bei patiriu gamtą, matau ją kitomis akimis, smalsiai stebiu ir domiuosi. Ėjimas išties sužadino smalsumą ir įkvėpė avantiūrizmo, padėjo daugiau sužinoti apie save ir patirti savo galimybes.

Kaip randate laiko kasdieniams pasivaikščiojimams, kai reikia ir į darbą eiti, ir su šeima pabūti?
Tenka natūraliai laviruoti ir viską sutalpinti į tas pačias 24 valandas. Darbo dienomis bet kokiu atveju kelis kartus po valandą ar ilgiau vedžioju šunis, atsiranda papildomų veiklų „ėjimo atstumu“, o savaitgalius dažniausiai paįvairina žygiai arba savarankiškos klajonės. Diena su ėjimu ir šunimis natūraliai tampa ilgesnė, jau seniai atradau ankstyvus rytus, o ir vakarai netrumpėja priklausomai nuo sezono. Darbas prasideda įprastu laiku, tačiau žinau, kad kelsiuosi anksčiau, kad spėčiau ramiai pasivaikščioti, kol kiti dar miega.

Ar kada skaičiavote, kiek vidutiniškai per dieną nueinate žingsnių?
Taip, kasdien juos suskaičiuoja apyrankė (šypsosi). Anksčiau labai stebėdavau kiekvieną dieną nueitus žingsnius ir tai papildomai motyvuodavo. Dabar jau taip smalsiai jų nebeseku, judu, kiek norisi, nes žinau, kad dienos be žingsnių nebus. Na, nebent sirgčiau. Pastaraisiais metais mano dienos žingsnių vidurkis yra 20 000 – 25 000 žingsnių, t.y. 15 – 20 kilometrų. Minimaliai suvaikštau 15 000 žingsnių.

Ką apie Jūsų pomėgį daug vaikščioti galvoja šeima ir draugai? Paburba ar priešingai, jungiasi ir eina drauge?
Visiems reikėjo prie to priprasti ir prisitaikyti, o dabar jau niekam nekyla klausimų ar nuostabos. Draugai juokauja, kad, pavyzdžiui, atostogauti į tolimesnę šalį galiu ne skirsti, o tiesiog nueiti (šypsosi). Smagu, kad atsirado bendraminčių draugų, kurie irgi prisijaukino ėjimą, pradėjo daugiau kasdien vaikščioti bei prisijungia prie ilgesnių žygių. Kartais drauge žygiuoja ir dukra.

Esate sau metusi ir įveikusi iššūkį nueiti 100km per parą. Kodėl sugalvojote tiek kilometrų eiti ir kaip sekėsi? Kartotumėte dar kartą?
Taip, tai buvo vienas iš išskirtinių patyrimų. Mintis kilo natūraliai, kai ėjimas tapo kasdienos dalimi, kai įtraukė ir nebepaleido žygiai. 25, 45 kilometrai, kelis kartus įveikiau 50 kilometrų. Ėjosi lengvai, gana sparčiu tempu, be ypatingo nuovargio, tad kas toliau?! Žinoma – 100 kilometrų! Išsikėlėme tokį tikslą kartu su drauge, puikia bendražyge, su kuria idealiai sutampa tempas, gera einant ir paplepėti, ir patylėti, o tai labai svarbu einant ilgesnius atstumus. Šimtuką įveikėme 2019 metų rudenį eidamos pajūriu. Dalinuosi savo kitą dieną po žygio išsakytomis mintimis ir įspūdžiais: „Taigi, savaitgalį buvom kelyje, kelionėje … 100 km pėsčiomis … Jau prieš metus žinojom, kad tai mūsų tikslas ir iššūkis šiems metams, kad eisim, kad, tiksliau, bandysim eiti ir savomis kojomis pajausti, ką tai reiškia. Skaičiau, kad žygeiviai palūžta, nors lieka visai nebedaug iki finišo, kad tai išsunkia fiziškai ir ne mažiau psichologiškai, kad yra sunku ir kad tai nebūtinai su sveiku protu ir sveikata suderinamas dalykas.

Galiu pasakyti, kad išties buvo SUNKU! Ir tikrai ne apie malonumą ir komfortą šis atstumas. Jeigu pirmi 50-60 km buvo gana nesunkiai įkandami, nes panašūs atstumai jau nekart įveikti, tai tikrasis iššūkis prasidėjo 70-100 km atkarpoje. Supratau, ką reiškia skaičiuoti žingsnius iki kito sustojimo punkto. Kaip žiauriai skamba „tik“ 13 ar 11 km iki kitos stotelės kai juos paverti ėjimo valandomis. Kaip skamba „uooooj“, kai stojiesi po eilinio poilsiuko ir kojų ištiesimo. Ką reiškia atsijunginėti einant ir šlitinėti į šonus, ir kad paryčiais, kai prieš aušrą būna klampiausia tamsa, pradeda matytis tai, ko realiai nėra… Supratau, ką reiškia priartėti prie psichologinės ribos, kai norisi viską mesti, sustoti. Tačiau tai, kad eini ne viena, stipriai motyvuoja ir traukia į priekį … sunku visiems. Jei, kažkaip, per galiu ar negaliu, gali bendražygiai, vadinasi, galiu ir aš …!

Ėjimas naktį šiaip maloniai nustebino. Buvo labai jauku, nauja ir kitaip. Paryčiais prašvitus tapo vėl kiek lengviau, grįžo budrumas, kojos vėl dėliojosi kiek lengviau, bent man. Artėjant prie Senosios perkėlos pakeliui sutikti ankstyvi žvejai gyrė, kad mes dar normaliai einam, nes buvo einančių laaaabai sunkiai ir skausmingai, o kiek dar pakeliui palikome miegančių, nes tik taip jie galės bandyti judėti kiek vėliau … Tik / net 23 val. ant kojų ir štai jis – finišas! Realiai grynai ėjau 19-20 val., kitas laikas buvo skirtas poilsio pertraukėlėms. Euforijos finišavus nesijautė. Tiesiog buvo geras ir šiltas jausmas, kad pavyko, kad ištvėrėm, kad nepalūžom, kad mes stiprios, kad mes kietos!

Organizmas ir kojos atlaikė gerai, netgi puikiai, turint omeny iššūkį! Nieko neskaudėjo, nei vienos pūslės, tik lengvos nuospaudos ant padų. Taip, nuovargis jautėsi, bet tai natūralu. Bijojau, kad kitą dieną nepaeisiu, bet ne, galėjau eiti lyg niekur nieko. Pernai po 50 km kitą dieną jaučiausi kur kas sunkiau. Keista, nesuvokiama, bet šįkart kojos nepriminė ir nepriekaištavo dėl to, ką joms teko patirti. Tai tikras išėjimas iš komforto zonos savo kojom!!! Nežinau, ar kartosiu tokį kelią dar kartą, dabar kol kas nenoriu, bet nesakau niekada“.
Taigi, turiu prisipažinti, kad jau ne kartą pagavau save galvojant, kad vėl norėčiau šimtuko. Ir beveik esu tikra, kad vėl eisiu (šypsosi).

Esate įveikę pėsčiųjų taką Škotijoje. Papasakokite daugiau apie šią kelionę.
Ši prieš kelis metus pavasarį įvykusi kelionė į Škotiją – vienas iš nuostabiausių mano gyvenimo nuotykių. Kartu su drauge ėjome „West Highland Way“ keliu nuo Glazgo apylinkių iki Fort Viljamo. Tai labai vaizdingas, puikiai sužymėtas ir itin mėgiamas linijinis ilgo atstumo maršrutas, kuriuo keliautojai eina bet kuriuo sezonu. Tai ne piligriminis, o, sakyčiau, pažintinis gamtinis takas. Einant juo galima pamatyti visą škotiško kraštovaizdžio įvairovę – plačias pievas su besiganančiomis avimis, paslaptingus ežerus, upeliukus ir krioklius, įspūdingų šimtamečių ąžuolų girias ir mėlynais katilėlių žiedais nusagstytus slėnius, bekraštes plynas aukštumas, snieguotų kalnų viršūnes ir aukščiausio Didžiosios Britanijos kalno Ben Nevis papėdes.

Oficialus tako ilgis – 96 mylios arba 154 kilometrai, bet mums su visais nuklydimais ir papildomais paklajojimais gavosi beveik 200 kilometrų. Šis takas – draugės mintis ir atradimas. Ji nedrąsiai pasiūlė eiti, o aš nedvejodama iš karto sutikau. Ką tik buvau baigusi skaityti Dianos Gabaldon istorinių fantastinių romanų seriją „Svetimšalė“, kur veiksmas vyksta Škotijoje, ir buvau sužavėta rūstaus vietos kraštovaizdžio ir išskirtinės gamtos aprašymų. Kelią nuėjome per 6 dienas, kasdien su 10 kilogramų kuprinėmis ant pečių įveikdamos 20-39 kilometrų atstumus. Nenorėjome labai skubėti, stengėmės kuo labiau pasimėgauti kiekviena diena.

Didžiausią įspūdį paliko škotiška gamta, kelionės metu besikeičiantis kvapą gniaužiantis kraštovaizdis, sodrūs vaizdai, spalvos, kvapas, erdvės! Tai buvo kelionė, kai kelias ir gamta įtraukė mus visu 100 proc. Kiekvieną vakarą finišavusios su nekantrumu laukdavome kitos žygio dienos ir to, ką ji mums parodys. Nesutrukdė ir tai, kad po trečios žygio dienos, kai ėjome ilgiausią atkarpą per uolas ir išsiraizgiusias medžių šaknis, greičiausiai pasitempiau koją ir ją pradėjo stipriai skaudėti. Kai kitas dienas išeidavau į kelią, skausmo nebejausdavau, viską užgoždavo vaizdai. Oras pasitaikė geras, škotiško merkiančio lietaus pajutome labai nedaug, dažnai mus lydėjo saulė. Nugara nejautė kuprinės svorio, ant kojų neatsirado nei vienos pūslės ar nuospaudos. Baigus kelią akyse kaupėsi ašaros, buvo labai stiprūs jausmai ir sumišusios emocijos. Viena vertus, didžiavomės savimi ir patirtu neįtikėtinu nuotykiu, kita vertus – buvo labai liūdna, kad kelias jau baigėsi. Prireikė nemažai laiko sugrįžti „į civilizaciją“ ir įprastą rutiną, nes nueitas škotiškas kelias labai stipriai įtraukė ir dar ilgai negalėjo paleisti. Labai jį rekomenduoju.

Jei galėtumėte iškeliauti bet kur dabar pat, kokią kelionę pėsčiomis pasirinktumėte?
Norėčiau paklajoti Alpių kalnų takais ir slėniais arba vandenyno pakrante Portugalijoje.

Dėkojame už pokalbį. 

Diana Gedeikytė-Jakutienė

Esu Diana - kelionių po Lietuvą tinklaraščio www.checkinlithuania.com autorė. Tinklaraštį kuriu jau šešerius metus ir jis pilnas mano rekomendacijų, kur keliauti ir ką įdomaus pamatyti Lietuvoje. Rašau apie tai, ką pati atrandu, savo akimis pamatau ir man patinka. Kurdama tinklaraštį ir dalindamasi jame savo atradimais labai tikiuosi kelionėms po Lietuvą įkvėpti ir kitus, noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų aktyviai ir pažintų savo kraštą, pamatytų, kokia Lietuva yra graži.

www.checkinlithuania.com nugula ir mano sukurti maršrutai, skirti keliavimui po Lietuvą automobiliu.

Po mūsų šalį keliauju ne tik keturiais ratais, ją tyrinėju ir žygiuodama. Tad tinklaraštyje rasite ir mano žygių istorijų.

Prenumeruokite naujienlaiškį

Informacija apie gražiausias Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje.

Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.

Loading