Interviu

Evaldas Karalius: esu tik mėgėjas pasivaikščioti

Evaldas Karalius

Tūkstančius kilometrų pėsčiomis nuėjęs Evaldas Karalius kukliai sako nesijaučia esantis rimtas žygeivis, o tik mėgėjas pasivaikščioti. Jo kelionių kolekcijoje jau šeši įveikti piligriminiai keliai, kurių vienas Japonijoje pro aštuoniasdešimt aštuonias šventyklas vingiuoja tūkstantį du šimtus kilometrų.  Lietuviškojo „Camino Lituano“ kelio savanoris, penkiasdešimt aštuonerių metų vyras sako, kad netikėtai pradėjęs eiti ilgainiui suprato, jog be vaikščiojimo kasdien jis jau nebegali. Mums Evaldas papasakojo, kaip niekada net penkių kilometrų nėjęs ir niekaip fiziškai nesiruošęs jis iškeliavo į pirmąją savo ilgą piligriminį žygį, kuo jį traukia tokios kelionės ir ką jam apskritai reiškia ėjimas.

Šį interviu paruošiau 2021 m. vasarą projektui www.ejimas.lt.

Kaip prasidėjo Jūsų kelionių pėsčiomis istorija?

Tikriausiai prieš šešerius ar septynerius metus. Pamenu, į darbą atėjęs draugas papasakojo, kad jo sūnus pėsčiomis eina piligriminiu keliu Ispanijoje. Pasiėmė kuprinę ir išvyko. Sako, eina nežinia kur, pinigų minimaliai pasiėmęs. Draugas jaudindamasis pasakojo, o aš tuo metu, priešingai, pradėjau žavėtis jaunuoliu, kad jis ryžosi avantiūrai tiesiog kažkur išeiti. Nors buvau buvęs Ispanijoje, galvoje kilo vizija, kaip jaunas vyrukas, lyg koks beduinas su terbele ant pečių eina dykuma (juokiasi). Tuo metu man atrodė, kad reikia turėti daug drąsos tokiam poelgiui ir kaip tai „veža“. Panorau ir aš taip išeiti, bet galvojau, kad esu per senas tokiems ėjimams.

Su tokiomis mintimis išgyvenau apie metus. Buvau įsitikinęs, kad mano laikas avantiūroms jau praėjęs. Kol vieną dieną mano draugas, labai sunkiai sirgęs ir pasveikęs, nusprendė eiti piligrimų kelią Ispanijoje. Niekam nieko nesakęs išskrido ir iš starto vietos atsiuntė man linkėjimus. Tada manyje įvyko lūžis: jis, ką tik pasveikęs ligonis, eina, o aš, tas kuris labai noriu, sėdžiu namie ir nesiryžtu. Vadinasi, ne amžius mano kaltas, o aš pats save apgaudinėju ir ieškau priežasčių neiti. Tada pasakiau, viskas, einu. Einu tam, kad save išbandyčiau, patirčiau kažką naujo.

Išeidamas žmonai pasakiau, kad kas benutiktų, turiu tą kelią įveikti. Greitai ar lėtai eisiu, nesvarbu. Jei susirgsiu, vietoje pasigydysiu, ir tik tada grįšiu. Buvau nusiteikęs labai ryžtingai. Po to, kai draugas iškeliavo, ilgai nedelsiau, nusipirkau lėktuvo bilietus kelionei.

Evaldas Karalius

Vadinasi savo pirmajai, daugiau nei aštuonių šimtų kilometrų ilgio kelionei pėsčiomis jūs fiziškai nesiruošėte?

Išėjau į pirmąją savo kelionę fiziškai nepasiruošęs. Tada net nežinojau, koks jausmas yra nueiti penkis kilometrus. Ir net nebandžiau. Nepuoliau sportuoti. Mano pasirinkto „Camino Frances“ kelio pirmasis etapas yra dvidešimt septynių kilometrų ilgio ir visas kelias į kalną. Turi arba nepradėti eiti, arba pradėjęs, visus tuo kilometrus įveikti. Per vidurį stoti ir nakvoti nebuvo kur. Buvau prisiklausęs daug kalbų apie tą sunkųjį pirmąjį etapą ir norėjau jį įveikti.

Vienintelis dalykas, ką padariau, tai nusipirkau kokybiškus žygio batus, gerą kuprinę. Pasiruošiau taip, kad bent jau šie dalykai man netrukdytų eiti ir nebūtų ko kaltinti (kad batai blogi, kuprinė per sunki). Jeigu nenueisiu, būsiu kaltas tik aš pats.

Kaip gi tada sekėsi Jums eiti?

Iškeliavau ir pirmąjį savo piligriminį kelią įveikiau lengvai ir gan greitai. Neturėdamas patirties į kelią žiūrėjau kaip į tam tikrą atstumą, kurį norėjosi įveikti kuo greičiau. Visiems šiame kelyje yra duodamos rekomendacijos, per kiek laiko kiekvienas dienos etapas yra įveikiamas. Po kurio laiko pastebėjau, kad lenkiu rekomendacinį grafiką: keturių dienų maršrutą nuėjau per tris dienas. Po dešimties dienų žiūriu jau 13 dienų atstumą įveikiau. O tada apėmė azartas dar greičiau eiti. Kelią vietoj 34 rekomenduojamų dienų įveikiau per 26 dienas.

Išvykote į kelią nepasiruošęs fiziškai, ėjote sparčiau nei vidutinis žygeivis. Negi nejautėte fizinio nuovargio? Neskaudėjo kojų? Neturėjote pūslių?  

Fizinis nuovargis, žinoma, buvo. Ir kojas maudė. Tačiau ilgainiui organizmas prisitaiko, pripranti. Pūslių turėjau daug. Tačiau sakiau sau, na ir kas čia tos pūslės, atsiranda, tačiau einant ir gyja. Fizinis nuovargis ir skausmas nebuvo tai, kas mane stabdytų.

Žinoma, tokio ilgio kelionėse pėsčiomis visko pasitaiko. Yra, kas nenuėję viso kelio į ligonines išvažiuoja. Esu sutikęs ir šlubuojančių, ir nuo pūslių izoliacinėmis juostomis kojas apsivyniojusių.  Tačiau aš, tikriausiai, negaliu būti tinkamas pavyzdys kitiems, nes, panašu, esu pakantesnis skausmui nei daugelis. Skauda, pavargęs, saulė labai kepina, na ir kas.

Ilgieji žygiai nutinka nedažnai, trunka ribotą laiką, prasideda ir pasibaigia. O ar vaikštote jūs kasdien?

Paskutinius ketverius metus einu beveik kiekvieną dieną, išskyrus šeštadienį ir sekmadienį. Rytais. Drauge su kaimynu. Keliuosi šeštą ryto, pusę septynių mes išeiname. Nueiname apie aštuonis kilometrus, nesvarbu, koks oras ar metų laikas. Žiemą ėjome net kai spaudė dvidešimt penkių laipsnių šaltis. Grįžome apšarmoję, tačiau nepasidavėme.

Evaldas Karalius

Ar galima sakyti, kad jūsų pirmojo kelio avantiūra baigėsi tuo, kad ėjimas tapo kasdiena?

Tiesą sakant, pirmą piligriminį kelią įveikęs galvojau, kad įrodžiau sau, jog galiu, pamačiau Ispaniją ir nereikia man daugiau jokių ėjimų ir žygių. Buvau sočiai prisivaikščiojęs ir eiti kasdien aš tuokart dar nenorėjau. Tik po antrojo piligriminio kelio pradėjau kasdien vaikščioti, nes supratau, kad tai tikrai sveika.

O kaip nutiko, kad atsidūrėte Japonijoje ir ten įveikėte tūkstančio dviejų šimtų kilometrų ilgio kelią?

Jei ne mano žmona, galbūt ir nebūtų buvę kelionės tuo keliu. Beplanuojant man trečią ilgąją kelionę pėsčiomis, pradėjo priekaištauti žmona, kad ilgam dingstu savo išvykose. Pakviečiau ją eiti drauge. Žmona skeptiškai priėmė šį pasiūlymą ir paprašė netraukti jos į tokias avantiūras. Tačiau lyg tarp kitko užsiminė, kad jei eitume Japonijoje, ji tikrai tokios kelionės neatsisakytų. Nepažinta kultūra, graži gamta, neįprasta aplinka. Tuokart aš nieko neatsakiau ir tyliai pradėjau domėtis, ar yra piligriminių kelių Japonijoje. Ir radau.  Pasirodo, Japonijos kelias „Shikoku 88 Temples“ yra įtrauktas net į Unesco saugomų kelių sąrašus. Iki mūsų šiame kelyje, keliaujančiųjų keliu registro duomenimis, yra buvę tik du atskirai ėję lietuviai. Galiu sakyti, esame pirmoji šį kelią įveikusi lietuvių šeima. Kelias šis nebuvo iš lengvųjų. Japonija labai kalnuota.

Oficialus kelio ilgis yra 1200 kilometrų. Einama aplink salą, tačiau starto ir finišo vietos nesutampa, kelias nesibaigia ten, kur prasidėjo. Pabaigęs kelią nebūni apėjęs visos salos, o norisi, ir tada įveiktas atstumas dar papildomai pailgėja. Priskaičiavus nuklydimus į šonus pasidairyti, vietos gyvenimui susirasti, į parduotuvę ir panašiai, įveiktas kilometražas dar labiau padidėja.

Įdomus dalykas apie kelią Japonijoje. Iš tiesų 90 proc. keliautojų jį apvažiuoja. Net grupės su autobusais keliauja. Ir tik 10 proc. apeina pėsčiomis. Žygiuodami matėme, kaip prie šventyklų stoja pilni žmonių autobusai. Grupės, apsivilkusios piligrimų marškinėliais, pabyra iš autobuso, pasimeldžia ir atlieka ritualus, stoja į eilę, gauna į knygeles antspaudukus, laimingi grįžta į autobusą ir važiuoja toliau. Japonijos kelio tikslas – aplankyti visas 88 šventyklas. Kokiu būdu tai padarysi – nesvarbu. Tuo tarpu Ispanijos piligrimų keliuose apie važiavimą niekas nekalba, jais gali eiti, riedėti dviračiu ir dar galima joti arkliu. Aš pats esu už tikrąją, tradicinę piligrimystę ir kelių įveikimą savomis kojomis su kuprine ant pečių.

Jūsų antroji pusė iš karto taip drąsiai ryžosi iškeliauti į tokią ilgą kelionę pėsčiomis?

Kelias Japonijoje nebuvo mūsų pirmasis bendras ėjimas. Sužinojusi, kad Japonijoje mūsų laukia daugiau nei tūkstantis kilometrų, ji šiek tiek sunerimo ir paprašė pradėti nuo kažko trumpesnio. Man, kaip pratusiam prie ilgų atstumų,  šeši septyni šimtai kilometrų jau atrodė nedaug. Tad ir parinkau mums „Camino Portugues“ kelią taip pat vedantį į Santjagą.

Tame kelyje nutiko nuotykis. Žinojau, kad šiuo keliu daug kas eina ne nuo Lisabonos, o renkasi trumpesnį variantą nuo Porto miesto. Žinodamas save, negalėjau sau leisti kelio trumpinti, tad pradėjome mes jį nuo pradžių. Po kurio laiko supratau, kodėl visi eina nuo Porto. Kelio atkarpa nuo Lisabonos iki Porto mums pasirodė besanti labai nyki ir nuobodi. Įsivaizduokite, vežuosi aš žmoną į pirmą jos piligriminį kelią. Nueina ji pirmą šimtą kilometrų ir nesupranta, kas jame tokio gražaus, kodėl čia reikia eiti. Nueina dar vieną šimtą kilometrų ir vis tiek tas pats. Ir taip iš viso keturis šimtus kilometrų, gerų penkiolika dienų žygiavimo. Žiūrėti nėra ką, įkvėpimo nedaug. Kaip gerai, kad kelią reabilitavo ir nuo galutinio nusivylimo ėjimu piligrimų keliais  apsaugojo likusi kelio atkarpa, kuri buvo nuostabiai graži. Šalia vandenyno, su mediniais takeliais.  Jei norėtumėte lengvai pasivaikščioti, tikrai rekomenduočiau eiti „Camino Portugues“ keliu nuo Porto iki Santjago.

Praėjus metams po šio drauge įveikto kelio mes išvykome žygiuoti į Japoniją.

Evaldas Karalius

O kaip žmonai sekėsi pirmąjį jos ilgą žygį fiziškai atlaikyti?

Per pirmąją kelionę drauge supratau, kad mano žmona yra stipri ir tvirta. Tai, kad kelią įveikėme, o po to iškeliavome drauge į Japoniją, rodo, jog turėtas fizinis krūvis jos neišgąsdino ir neatbaidė nuo ilgų žygių. Žinoma, poilsio vietose ji dažniausiai nenorėdavo papildomai vaikščioti, griūdavo lovon ir ilsėdavosi. Ėjimo metu vis mane stabdydavo ir prašydavo neskubėti ir bent kas dešimt kilometrų sustoti pailsėti. Aš jau toks esu, kai užsivedu eiti, nenoriu sustoti. O po to gailiuosi, kad nesustojau ir nepasimėgavau gražiu vaizdu (šypsosi).

Lietuvoje taip pat yra piligriminis pažintinis, 500 kilometrų ilgio kelias „Camino Lituano“. Jūs prisidėjote prie jo atsiradimo ir iki šiol, drauge su kitais bendraminčiais ir entuziastais, rūpinatės jo gyvavimu.  

Sužinojęs, kad kuriamas „Camino Lituano“  kelias, kuriuo pėsčiomis bus galima pereiti visą Lietuvą, ne iš karto prisijungiau prie organizacinės grupės. Dvejojau. Lūžis įvyko, kai sudalyvavau pažintiniame „Camino Lituano“ žygyje. Šio žygio metu tiek daug naujų dalykų pamačiau ir sužinojau, likau sužavėtas ir nustebintas Lietuvos grožio. Iki žygio galvojau, kad Lietuvos kaimai apleisti, netvarkingi ir nušiurę, o pasirodo, atvirkščiai, labai tvarkingi, gražūs, žmonės ten gyvena darbštūs. Tada ir įsitraukiau į „Camino Lituano“ organizacinį komitetą. Dabar esu vienas iš valdybos narių. Jau keli metai, kai važiuoju į žvalgybinius žygius, žymiu ir kitaip padedu prižiūrėti šį lietuviškąjį kelią.

Pandemija paskatino žmones daugiau judėti po Lietuvą, tad pastebime, kad ir į „Camino Lituano“ kelią išeina daugiau žygeivių. Pasitaiko net, kad nakvynės vietų pritrūksta ir daliai keliautojų tenka miegoti palapinėse. Tai džiugina ir drauge rodo, jog kelias yra gyvas.

Evaldas Karalius

Kuo jus traukia ilgos kelionės pėsčiomis?

Sunku man atsakyti į šį klausimą. Prieš pradėdamas keliauti piligriminiais takais, nebuvau nei žygeivis, nei mėgstantis turistauti gamtoje su palapinėmis. Gyvenime ėmė ir nutiko, kad iš penkių žvaigždučių viešbučių mėgėjo virtau ėjiku, kuriam nelabai svarbu, kur teks nakvoti. Vieta nakvynei su tinkleliu po atviru dangumi džiunglėse skamba geriau nei lova prabangiame viešbutyje. Atostogų „prie baseino“ jau seniai neturėjau ir, panašu, kad ateityje kol kas tokių nebus. Pats ėjimas, kelionės metu patiriamas didesnis fizinis krūvis, naujų vietų pažinimas – matyt, tai labiausiai traukia. Tai tapo priklausomybe, kai eiti vis norisi ir nebežinai, kodėl.

Ką patartumėte norintiems iškeliauti į ilgą kelionę pėsčiomis?

Visiems svajojantiems toli ir daug eiti, noriu įkvėpti optimizmo. Aš savo gyvenime dar nemačiau kelio, kuris būtų neįveikiamas. Klausimas tik vienas, per kiek laiko tu pasirinktą kelią nueisi. Vieni įveikia greičiau, kiti – lėčiau. Svarbiausias dalykas keliaujant ilgais piligriminiais ar pažintiniais takais yra ne fizinis, o psichologinis pasiruošimas. Ilgai žygiuojant anksčiau ar vėliau tikrai sukyla pesimistiškos mintys, tokios kaip, o ką gi aš čia veikiu, kokiomis nesąmonėmis užsiimu, kam einu, kas man iš to, gal mesti ir skristi namo. Reikia sugebėti nepasiduoti tokioms mintims, prastai nuotaikai, nes jos linkusios praeiti ir eiti vėl tampa lengva ir smagu. O artėjant prie finišo, nuotaika tampa ypač pakili ir atrodo, baigsiu, apsisuku ir iš karto vėl galiu tuos tūkstantį kilometrų atgal paržingsniuoti. Kelyje emocijos tikrai ištinka įvairios, todėl svarbu su jomis susitvarkyti. Tuo tarpu fiziškai keliai tikrai yra įveikiami. Pirmajame savo kelyje sutikau einančią apie aštuoniasdešimties metų moterį. Ėjo sau ir ėjo. Vadinasi, įmanoma.

Dėkojame už pokalbį.

Diana Gedeikytė-Jakutienė

Esu Diana - kelionių po Lietuvą tinklaraščio www.checkinlithuania.com autorė. Tinklaraštį kuriu jau šešerius metus ir jis pilnas mano rekomendacijų, kur keliauti ir ką įdomaus pamatyti Lietuvoje. Rašau apie tai, ką pati atrandu, savo akimis pamatau ir man patinka. Kurdama tinklaraštį ir dalindamasi jame savo atradimais labai tikiuosi kelionėms po Lietuvą įkvėpti ir kitus, noriu, kad kuo daugiau žmonių gyventų aktyviai ir pažintų savo kraštą, pamatytų, kokia Lietuva yra graži.

www.checkinlithuania.com nugula ir mano sukurti maršrutai, skirti keliavimui po Lietuvą automobiliu.

Po mūsų šalį keliauju ne tik keturiais ratais, ją tyrinėju ir žygiuodama. Tad tinklaraštyje rasite ir mano žygių istorijų.

Prenumeruokite naujienlaiškį

Informacija apie gražiausias Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje.

Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.

Loading