Kelionių po Lietuvą metu, man asmeniškai nėra nieko smagiau, kaip giliai šalies regionuose, vidury laukų ar miškų, kaip angliškai sakoma „in the middle of nowhere“ (viduryje niekur) rasti įdomų lankytiną objektą. Važiuoji, dairaisi, aplinkui lyg ir nei gyvos dvasios, nei miestelio, nei kaimelio ir net vienkiemių jokių, ir staiga akys pamato objektą, kurio ieškojai. Tada ištinka „vau“ momentai, nes supranti, kad vietoje, kurios ramybę dabar tik retais atvejais sudrumsčia pavieniai turistai, kažkada virte virė gyvenimas ir jo nebylus ir vienišas liudininkas stovi prieš tavo akis. Jei keliausite naujuoju mūsų jau trečiojo „Keturiais ratai po Lietuvą“ sezono maršrutu, tokių „vau“, pažadu, rasite ne vieną.
Kelionės dosjė:
5 lankytini objektai
Apie 300 įveiktų kilometrų (su startu ir finišu Vilniuje)
Kelionėje užtrukome apie 8 valandas.
Jei labiau patinka žiūrėti, o ne skaityti – mūsų kelionė Youtube vloge:
Planuodama šį maršrutą jau žinojau, kad keliausime didesnio pravažumo automobiliu, tad drąsiai rinkau lankytinus objektus, pasiekiamus tik neasfaltuotais šalies keliais. Taigi, pirmasis maršruto „vau“ – Labūnavos dvaro bokštas.
1. Labūnavos dvaro bokštas
Labūnavos dvaro bokštas stūkso apie 10 kilometrų nuo Kėdainių (vietos koordinatės 55.178015 23.883626). Su vėjeliu pralėkę magistrale, šiek tiek už Kauno nuriedėjome į regioninius keliukus. Vėsų ankstyvo pavasario priešpietį visai neseniai sniegu atsikratę Lietuvos laukai pasitiko mus lengva migla, kurią saulė nuoširdžiai stengėsi suplėšyti savo vis šiltėjančiais spinduliais. Stebėdami dar žalios spalvos neįgavusius arimus ir karts nuo karto pro šalį pralekiančius pavienius namukus, gavome navigacijos signalą, jog atvykimo vieta jau yra visai šalia. Kaip čia gali būti dvaro bokštas, jeigu esame kelyje, kurio abiejose pusėse vien arimai? Ir tada miglotoje tolumoje iškilo Labūnavos dvaro bokšto tamsus siluetas iki kurio mus palydėjo dar belapė medžių alėja. Nuo 17 amžiaus žinomo Labūnavos dvaro – dvarininkams Zabieloms priklausiusių rūmų, parko, sodo, medinės bažnyčios – nelikę nei ženklo. Dvarininkų gyvenimo džiaugsmus ir vargus dabar prisimena tik tas vienišas raudonų plytų, storasienis dvaro bokštas, aptvarkytas, užkaltomis angomis. Kam buvo reikalingas šis bokštas informcijos nepavyko rasti. Žinoma tik, kad po antrojo pasaulinio karo jame dar gyveno dvi šeimos.
2. Kėdainių senamiestis
Keletas minučių autombiliu ir mes jau Kėdainiuose. Seniai žinojau, kad šis miestas turi nors ir nediduką, tačiau labai gražų senamiestį, kurį tikrai verta aplankyti ir savomis akimis pamatyti. Kadangi nežinojome automobilių statymo Kėdainių senamiestyje tvarkos, savąjį automobilį priglaudėme netoliese rastos parduotuvės automobilių aikštelėje.
Sekmadienio pietų metu Kėdainių senamiestis mus pasitiko beveik tuščias, tylus ir ramus. Restauruotais spalvotais gotikos, renesanso, baroko ir klasicizmo stiliaus namų fasadais, tvarkingomis mažutėmis gatvelėmis, buvusiomis prekybos aikštėmis žavintis Kėdainių senamiestis yra valstybės saugomas urbanistikos (iš viso tokių turime septynis), taip pat archeologijos, architektūros ir istorijos paminklas.
Tai, kokį dabar matome jo gatvių tinklą, išplanavimą ir pastatus, buvo suformuota ir pastatyta 17-18 a. Čia yra išlikusios keturios iš šešių prekybos aikštės. Kėdainių senmasiestyje rasite ir 1653 m. pastatytą Renesanso stiliaus miesto rotušę. Labai rekomenduojame Kėdainų senamiestyje praleisti bent valandėlę, paklaidžioti tvarkingomis gatvelėmis, užsukti į vietines suvenyrų parduotuvėles ir mažus butikėlius, atsipūsti kavinukėse prie kavos ar arbatos puodelio.
3. Kėdainių minaretas
Baigę tyrinėti Kėdainių senamiestį, dar nesubėjome palikti miestelio, mat kitas mūsų objektas, kurį planavome aplankyti, taip pat yra šiame mieste, tik kitoje jo pusėje. Vietos koordinatės 55.308861 23.976686 sėkmingai mus nuvedė į Kėdainių centrinio parko šiaurinį pakraštį. Čia, tarp Kėdainių geležinkelio stoties (kol apžiūrėjome vietą, geležinkeliu pralėkė bent trys krovininiai traukiniai) ir Dotnuvėlės upės, stūkso dar vienas unikalus objektas – islamiškas minaretas. Tokių minaretų Lietuvoje yra tik du (antrasis Kaune) ir tik kėdainiškis yra laisvai prieinamas. Osmaniškos architektūros, baltas, 25 metrų aukščio smailiaviršūnis bokštas viršuje turi balkonėlį. Seniau į jį buvo galima užlipti viduje esančiais laiptais, tačiau dabar durys į vidų yra užblokuotos. Minaretas pastatytas apie 1880 m. rusų generolo Eduardo Totlebeno, kuriam priklausė Kėdainių dvaras (pastarasis, deja, buvo susprogdintas antrojo pasaulinio karo metais). Jis paskelbtas architektūros paveldo objektu.
Kadangi minaretą apžiūrėjome gan greitai, o pasivaikščioti po dar nesužaliavusį Kėdainių miesto parką tuokart nelabai traukė, iškeliavome ieškoti likusių dviejų maršrute suplanuotų vietų, kurių pirmoji – Žeimių dvaras.
4. Žeimių dvaras
Žeimių miestelyje Jonavos rajone esantis to paties pavadinimo dvaras (vietos koordinatės 55.183053 24.23061) yra vėlyvojo klasicizmo architektūros paminklas. O ypatingiausi ir įspūdingiausi yra šio dvaro laiptai, puošiantys pastatą iš kiemo pusės bei vedantys į antrame aukšte esančią išsikišusią terasą ant didelių kolonų. Prisipažinsiu, būtent dėl tų laiptų šį dvarą labiausiai norėjome pamatyti.
Manoma, kad pirmieji Žeimių dvaro pastatai buvo mediniai (spėju, kad dar tais laikais, kai 1387 m. Jogaila Žeimių dvarą užrašė Skirgailai), o iki mūsų laikų išlikę dvaro rūmai buvo pastatyti 18 a. pabaigoje. Dvaras turėjo daugybę skirtingų savininkų, sovietiniais laikais čia buvo ir butai, ir mokymo įstaiga, ir bendrabutis. Prie dvaro yra Žeimių koplyčia, 18 a. įveistas išlikęs parkas, dvaro svirnas, ledainė, kumetynas, arklidės. Beje, dvaro arklidėse ir dabar auginami žirgai, pora jų lauko aptvaruose rupšnojo patiektą šieną. Dabar dvaras priklauso privatiems savininkams, rūmai yra restauruojami, nors, tiesą pasakius, akivaizdžių išorėje vykdmų remonto darbų nepastebėjome.
5. Perelozų Viešpaties kryžiaus sentikių cerkvė
Paskutinis maršruto objektas, palikęs mums visiems didžiausią „vau“ efektą yra Perelozų Viešpaties kryžiaus sentikių cerkvė. Apie ją daugiau – atskirame mano įraše GRAŽUOLĖ PERELOZŲ SENTIKIŲ CERKVĖ.
Nuo Perelozų iki Vilniaus – mažiau nei šimtas kilometrų, tad apžiūrėję paskutinį savojo maršruto objektą, ilgai netrukę atsidūrėme namuose.
