Žaliasis pėsčiųjų takas

Žaliasis pažintinis takas keliautojams siūlo daug grožiu turtingos gamtos, Strėvos upės vagą, Spindžiaus ežero ištakas, Spindžiaus ir Spindžiuko ežerų protaką, Strėvos protaką, Drabužininkų pilkapius, Strėvos įgriuvą. Daug visko! Prisipažinsiu, šis takas patenka į mano asmeninį  takų Top penketuką, tad jį esame įveikę jau ne vieną kartą. Kadangi mėgstame ilgesnius pasivaikščiojimus, labai patinka ir šio tako ilgis – apie 7,5 km.

Zaliasis takas

Esame vilniečiai, tad iki Žaliojo tako, vingiuojančio Aukštadvario regioniniame parke, mums netoli, tik apie 50 kilometrų. Tako pradžios kordinatės 54.588006, 24.70162. Už Trakų pasukę A16 plentu, vedančiu link Auštadvario ir pavažiavus galiuką, po dešine pamatysite nuorodą „Strėvos įgriuva“. Vadovaujantis ja – posūkis į kairę ir atsiduriame automobilių stovėjimo aikštelėje su šalia stovinčiais pirmaisiais informaciniai stendais. Čia ir pradedama kelionė pėsčiomis. Kelis šimtus metrų keliuku palipus į kalną yra nuoroda „Žaliasis takas“. Einant tolyn, žvyrkelis virsta žole apaugusiomis automobilių vėžėmis, o visai netrukus – ir tiesiog vis siaurėjančiu paprastu miško takeliu. Šis „laukinis“ takelis veda Spindžiaus mišku.

Spindžiaus miškas

Rašoma, kad tai vienas gražiausių ir vertingiausių parko miškų, apjuostas Strėvos upės ir ežerų. Miškas tikrai gražus – visas žalias, daug pušų su jų papėdėje didžiuliais mėlynių krūmų plotais. Pakeliui matėme daug medžių išvartų – išvirtusių medžių styrančios šaknys rodės lyg paslaptingo girios menininko sukurti ir čia grožėjimuisi palikti meno kūriniai. Pasirodo, kad šis miškas ne šiaip sau miškas, o daugelyje vietų – sengirė. Sengirei yra būdingi didelį amžių pasiekę medžiai (tokių keliaujant taku matėme tikrai daug), jose ošia net keturių kartų įvairiarūšiai įvairiaamžiai medžiai. Anot mokslininkų sengirių Lietuvoje likę labai mažai, tad keliaudami Žaliuoju taku stipriai dairykitės, stebėkite ir grožėkitės senaisiais medžiais, nes, pasirodo, ne tiek jau daug jų Lietuvoje beturime.

Zaliasis takas

Kurį laiką taip ir keliavome, vis sustodami pasigrožėti lygiagrečiai mūsų tako tekančia Strėvos upe.

Zaliasis takas

Strėvos upė

Iš upės pakrantėje rasto informacinio stendo sužinojome, kad Strėvos upės pavadinimas kildinamas iš sanskrito kalbos žodžio sravati – tekėti, plūsti. Tautosakoje ypač pabrėžiamas upės sakralumas, nes ji išteka „prieš tekančią saulę“. Plukdydama vandenis rytų link ši upė, pasirodo, sujungia net 20 parko ežerų.

Pelkinga, laibais medeliais, meldais bei kita pelkių augalija apaugusi Strėva atvedė mus prie Spindžiaus ežero.

Zaliasis takas

Ežeras Spindžius

Likome sužavėti. Tai yra didžiausias Spindžiaus kraštovaizdžio draustinio ežeras, jo plotas – 106,7 ha. Stebėjomės ir ilgai grožėjomės šio ežero žalios spalvos vandeniu. Pasirodo, Spindžius – tai vienas iš žaliųjų Lietuvos ežerų, dėl jame gyvenančių dumblių saulės šviesoje vanduo įgauna ryškiai žalią atspalvį, nors kartais būna visiškai skaidrus. Giliausia ežero vieta – 24,5 m. Ežere matėme salą.

Zaliasis takas

Zaliasis takas

Didelė dalis ežero krantų – statūs, smėlingi, išraizgyti galingų medžių šaknų, kurios mums pasitarnavo kaip laiptai, padedantys nusileisti prie pat be galo švaraus ir skaidraus ežero vandens. Papildomo smagumo mums, keliautojams, suteikė vingiuota kranto linija.

Zaliasis takas

Įveikę nemažą atstumą ežero pakrante, pastebėjome, kad artinamės prie asfaltuoto kelio. Iki šiol keliavome visiškai vieni, nesutikome nei gyvos dvasios. Artėjant asfaltui pakeliui pradėjo rastis žmonės – iš pradžių vieniši žvejai valtelėse pakrantėje, o vėliau – ištisos piknikaujančios bei gamtoje prie ežero stovyklaujančios šeimos, miško tylą drumsčiančios iš mašinų sklindančia muzika.

Zaliasis takas

Pagaliau Žaliasis takas išvedė mus į unikalią vietą, kurioje Strėvos upė sujungia du ežerus, o per upelį nutiestas tiltas. Išėję į asfaltuotą kelią darėme posūkį dešinėn, kelis šimtus metrų pakeliavę asfaltu radome nuorodas nukreipusias mus Drabužininkų pilkapių link.

Prie pilkapių ilgai neužtrukome – tarp medžių stūksantys kalneliai atrodė paslaptingai ir kėlė klausimų, tačiau įkaitus orui aplink ausis pradėjo įkyriai zyzti įvairaus plauko nedraugiški vabzdžiai privertę mus judėti toliau.

Zaliasis takas

Ir čia prasidėjo pati neįdomiausia Žaliojo tako dalis – apie 2,5 km teko pėdinti paprasčiausiu per mišką vingiuojančiu žvyrkeliu, kuriuo nuolat zujo ir dulkes kėlė savo reikalais keliaujantys automobiliai. Taip, abipus šio kelio vis dar driekėsi senovinis miškas, tačiau artėjant kelionės pabaigai ir į kojas metantis nuovargiui miškas jau nebe taip labai žavėjo:) Džiugino tik nuolat randamos prisirpusios saldžios avietės. Beaviečiaudami pagaliau pasiekėme paskutinę mūsų tako įdomybę ir lankytiną objektą – Strėvos įgriuvą.

Strėvos įgriuva

Tai 20 metrų gylio dubens formos duobė, dažnai vadinama Velnio duobės seserimi:) Pasirodo, ši įgriuva apipinta legendomis, kurių viena pasakoja, kad čia stovėjo prakeikta ir prasmegusi karčiama, kur uliodavo velniai. Vieną pasninko dieną velniai kėlė vestuves. Vos tik gaidys pragydo, karčiama su visais velniais prasmego. Vietiniai gyventojai sako, kad kartais ir dabar girdisi paslaptingi garsai. Pasakos:) Iš tiesų maždaug prieš 18 tūkst. metų, vykstant sudėtingiems apledėjimų ir ledų atsitraukimų reiškiniams, sąnašos ir nuosėdos palaidojo atskilusį ledo luitą. Jam ištirpus ir susidarė ši stačiašlaitė dauba.

Ištyrinėję įgriuvos dugną ir šlaitus bei įveikę paskutiniuosius šimtus metrų iki aikštelėje mūsų laukiančio automobilio, sėkmingai baigėme savo kelionę.

Kelionė Žaliuoju pėsčiųjų taku paliko įspūdį. Buvo įdomu, gražu ir įvairu. Ir nors takas ne toks jau ir trumpas, tikrai įveikiamas pėsčiomis. Žinoma, labai norint, įmanoma būtų juo keliauti ir dviračiais, tik reikėtų tvirtesnių šių transporto priemonių, kažin, ar miestinukai ir plentinukai lengvai atlaikytų didelių šaknų išvagotą taką bei stačius ežero šlaitus.

Informacija apie gražiausias lankytinas Lietuvos vietas - jūsų pašto dėžutėje. Palikite savo el. pašto adresą ir pirmieji sužinosite, ką naujo ir įdomaus mes atradome ir siūlome aplankyti.