Tai puikus pėsčiųjų maršrutas aktyviems vilniečiams ir apylinkių gyventojams bei, žinoma, miesto svečiams. Eidami šiuo taku ne tik gerai pasivaikščiosite, tačiau rasite ir dailią ryškiaspalvę seną medinę bažnyčią, dvaro laikus menantį akmeninį grindinį, buvusią bebrų užtvanką, stačiašlaitį piliakalnį ir akis toliuose paganyti leidžiančius vaizdus į Nerį. Take esame buvę įvairiais metų laikais, ir supratome, kad skirtingu laiku eidamas per tas pačias vietas gali jas pamatyti kitaip, o tada vėl ir vėl nustebti.
Kaip taką rasti? Kelionę taku galima pradėti Šilėnų kaime, kuris nuo Vilniaus centro yra nutolęs vos 20 km. Navigacijoje įvedus kaimo pavadinimą (tik nepamirškite pasirinkti Šilėnų Vilniaus rajone, nes tokiu pavadinimu, pasirodo, Lietuvoje turime ne vieną kaimą) ir pasirinkus jo centrą nekilo jokių sunkumų – greitai ir sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą. Dėl viso pikto dalinuosi ir tako vietos koordinatėmis 54.731065, 25.045014.
Tako ilgis yra 6 km. Ramia eiga, su ilgais pasigrožėjimais vaizdais, fotografavimu, poilsio minutėmis, mes įveikiame jį per maždau porą valandų.
Takas yra gan sudėtingas. Jis įkurtas kalvotoje vietovėje, tad pakeliui tenka įveikti ilgoką įkalnę. Taip pat norint labiau patyrinėti pakeliui esantį piliakalnį teks kalneliais pakopinėti. Beje, patogu tai, kad takas yra žiedinis. Šilėnų kaime prie bažnyčios, taip pat šalia Naujosios Rėvos piliakalnio yra nedidukės aikštelės automobiliams pastatyti.
O smagu tai, kad netikėtumai ir įdomybės prasideda dar nepasiekus kaimo. Pasukę į Šilėnus vedantį šalutinį kelią privažiuojame juo kaip ponai, mat kelis kilometrus besitęsiantis smagiai vingiuotas kelias iki pat kaimo yra asfaltuotas, o aptvarkytos šalikelės maloniai glosto akį.
Šilėnų kaimas – nedidukas ir jaukus. Su iš toli matoma ryškiai geltona bažnyčia, statyta 1725 metais.
Pats kaimas, pasirodo, yra labai senas, pirmą kartą paminėtas apie 1500 metus. Kas kiekvieną kartą čia lankantis maloniai nustebina – didesnė dauguma kaimo sodybų yra neseniai suremontuotos, kiemai tvarkingi. Labai tikėtina, kad greičiausiai čia tvarkosi ne ūkininkai, o gyvenimą mieste į gyvenimą užmiestyje iškeitę vilniečiai.
Šilėnų takas iš karto prasideda įdomybe – senoviniu akmenų grindiniu, kurį savo lengvojo automobilio dugnu pajutau tik įvažiavusi į kaimą. Šis grindinys, vadinamas „bruku“, buvo paklotas 1932 metais, tiesiant kelią iš Vilniaus per Šilėnus iki Legotiškių dvaro (dvaras, deja, sovietmečiu buvo sugriautas). Kelią tiesė tuometiniai bedarbiai. Akmeninis grindinys buvo klojamas Šilėnų kaimo gatvelėse bei smėlingose miško kelio įkalnėse, kad neklimptų arklių traukiamų vežimų ratai.
Bebandydami akmens grindinio tvirtumą, prieiname regyklą, nuo kurios pasigrožime žaliais lietuviškais toliais.
Dar pažingsniavus, dėmesį patraukia nuoroda link šaltinio „Akis“. Šaltinis šis, iš tiesų, kaip šaltinis, čiurlena sau mažu upeliuku ir vargo nemato. Ypatingesnė yra vieta aplink. Pasirodo, prieš keletą metų šį, senovėje šventu laikytą šaltinį, buvo užtvenkę bebrai. Vėliau užtvanka sugriuvo, o jos vietoje liko pieva – pilna bebrų apgraužtų kelmų, prikritusių medžių kamienų, į upelį primėtytų šakų. Tiesa, vasarą sužaliavusi gamta paslepia buvusios užtvankos „griuvėsius“, tad pamatyti galima tik krūmų ir medelių tankiai priaugusią lomą.
Dar vienas pažintinio tako gražus objektas yra Naujosios Rėvos piliakalnis. Aukštas, apaugęs pušimis, apjuostas giliomis daubomis, pavasarį nuo žibuoklių mėlynuojančiais šlaitais, vasarą žydintis įvairiaspalvėmis gėlėmis.
Pasiekus piliakalnį ir jį persiritus galima atsidurti Neries pakrantėje. Neryje yra akmenys, vadinami trimis broliais. Pasak legendos, kažkada seniai patvinusia Nerimi pro šią vietą valtimi plaukė trys broliai, jie apvirto ir nuskendo. Po kurio laiko toje vietoje žmonės vandenyje pamatė tris akmenis ir praminė juos Trimis broliais miegančiais. Tačiau dabar, kai keliavome Šilėnų pažintiniu taku, piliaklnis buvo tvarkomas, dunksojo laukdamas naujų laiptų, o mes nepanorome ardyti jo stačių šlaitų, bandydami be laiptų nusigauti žemyn, prie upės.
Nuo Naujosios Rėvos piliakalnio iki pažintinio tako pabaigos – jau tik pora kilometrų. Kurį laiką keliaudavome skardžio viršumi.
Tyrinėjant taką ankstyvą pavasarį, per nesulapojusias medžių ir krūmų viršūnes galima grožėtis saulėje spindinčiais Neries vandenimis. Vasarą vaizdą užstoja gausi, žaliuojanti augalija. Išlindę iš miško atsiduriame dar viename mažučiame, tvarkingomis sodybomis besipuikuojančiame Naujosios rėvos kaimelyje.
Kaime jaukiai čiurlena skaidrus, net ir karštą vasaros dieną šaltus vandenis plukdantis upeliukas.
Palikę už nugarų Naujosios rėvos kaimelį pažintinio tako pabaigą pasiekiame keliaudami kaimo vieškeliu. Pakeliui dar viena netikėta vieta – Orchidėjų pelkė. Pasirodo, joje auga ir žydi net keturių rūšių retos lietuviškos orchidėjos, įrašytos į raudonąją knygą.
Šilėnų pažintinis takas visai mūsų šeimai labai patinka, dėl to aktyviai laiką ten leidome jau ne vieną kartą. Nebijokite važiuoti šio tako patyrinėti ir pavasarį ar rudenį, mat kiekvienu sezonu jis savo lankytojams atsiveria vis kitu grožiu.
