Briugė – gilia senove alsuojantis ir dažnai „Šiaurės Venecija“ vadinamas Belgijos miestas. Šalies šiaurės vakaruose glūdintis jis visus pakeri savo viduramžiais statytų ir iki šių dienų išlikusių namų pilnu senamiesčiu bei romantiškais tarpusavyje susisiekiančiais vandens kanalais. Platesnės ir siauresnės gatvelės, aikštės ir jaukūs maži skvereliai, rodos, pabaigos neturinys kanalai ir jais romantiškai plaukiojantys laiveliai įtraukė ir nepaleido manęs visą dieną.
Į Briugę atkeliavau traukiniu iš Briuselio. Belgijoje traukinių sistema yra puikiai išvystyta ir keliauti jais patogu bei greita. Iš Briuselio į Briugę nusigavau per šiek tiek daugiau nei valandą, o nuo traukinių stoties iki senamiesčio prieigų – gal dešimt minučių pėsčiomis.
Tik įkėlusi koją į Briugės senamiestį supratau, kodėl jis yra saugomas UNESCO. Briugė tikrai alsuoja 12-16 a. viduramžių dvasia. Šiam miestui pasisekė – didieji pasauliniai karai jį aplenkė ir nenuniokojo, tad vaikštinėdama mačiau daugybę pastatų ant kurių fasadų puikavosi 16XX, 17XX, 18XX datos, rodančios, kad būtent tada šie namai buvo pastatyti. Keliose gatvėse pavyko aptikti ir labai senų, juodais mediniais fasadais besipuikuojančių namų. 11–14 a. Briugė buvo vienas didžiausių Europoje amatų ir tarptautinės prekybos centrų.
Nesu architektūros istorijos ir stilių žinovė, tačiau buvau Olandijoje, tad vaikštinėdama Briugės senamiesčiu ir besidairydama į namus supratau, jog senovėje šio miesto statytojus tikrai įtakojo olandai. Su niekuo nesumaišysi jiems būdingo gatvių apstatymo siaurais, kelių aukštų namais, dažnai savyje talpinančiais vieną būstą. O dar tie laiptelius primenantys stogų siluetai. Iš toliau stebint gatvės linijas neapleido jausmas, lyg šį miestą būtų kūręs didelis kūrybingas vaikas, po ranka turėjęs ir sustatęs daug įvairių spalvų ir formų namelių.
Kuo giliau į Briugės senamiestį, tuo dailesni ir puošnesni darosi namai. Šiame mieste savo vaikščiojimo greitį stipriai sulėtinau, kad galėčiau apžiūrėti be galo įvairius namų fasadus, kurių apdailos elementais, spalvų žaisme vos spėjo bėgioti akys. Vaikščiotojų dėmesį kreipė ir dangų virš namų stogų badančios didingų katedrų bokštų smailės. Briugės 13–16 a. Švč. Mergelės Marijos bažnyčios varpinės bokštas yra 122 m aukščio ir laikomas antruoju aukščiausiu plytų bokštu pasaulyje. Didžiojoje rinkos aikštėje yra vienas miesto simbolių – nuo 13 a. stovinti varpinė. Briugės rotušės aikštės kampe yra bene geriausiai Flandrijoje išlikusi romaninės architektūros Švč. Jėzaus Kraujo Bazilika.
Atskirą odę reikėtų skirti Briugės vandens kanalams, kurie miestui pelnė „Šiaurės Venecijos“ vardą. Jei esate buvę Amsterdame, tikiu, sakysite, kad Briugės kanalai, palyginus su Olandijos sotinėje esančiais, menki ir niekuo neypatingi. Tačiau siūlau nelyginti, o pasimėgauti fotogeniškais vaizdais, kurie užgrius jus priėjus pirmąjį Briugės kanalą ir persekios kiekviename žingsnyje į kurią pusę beeitumėte. Beje, viena iš Briugės vardo kilmės teorijų sako, kad jis gali būti kilęs nuo flamandiško žodžio “brugge”, kuris reiškia “tiltas”. Miesto senamiestis įsikūręs kanalais apjuostoje dirbtinėje saloje ir į miestą anksčiau buvo galima patekti tik per tiltus ir tiltų galuose įrengtus vartus.
Dienai ritantis į antrą pusę Briugės senamiesčio pagrindinės gatvės ir aikštės virto tikru skruzdėlynu – einant šaligatviais daug kur buvo tiesiog sunku prasilenkti, o žingsnį dažnai tekdavo lėtinti prisitaikant prie bendro masės judėjimo reikalinga kryptimi. Vieną akimirką pasijutau lyg Lietuvoje per masinius žygius, kai vienu metu startuoja šimtai žmonių ir, pasitelkęs visus savo laviravimo ir lenkimo įgūdžius, bandai lenkti lėtesnius ir išsiveržti ten, kur daugiau erdvės ir gali eiti savo greičiu bei laisviau dairytis aplink.
Jei planuosite lankyti Briugę, verta jai paskirti mažiausiai pusę dienos, o geriau dar ilgesnį laiką, nes šį miestą reikia tyrinėti ir juo mėgautis lėtai.
